Jei vaikui sutrinka klausa

Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus surdopedagogė R.Vyšniūnienė

Vaiko klausa vystosi nuo trečio nėštumo mėnesio. Daugelio mokslininkų teigimu, patys svarbiausi yra pirmieji penkeri vaiko metai, kuomet mažylis kaupia žodyną ir mokosi išreikšti save. Todėl būtina, kad kūdikiui su sutrikusia klausa diagnozė būtų nustatyta kuo anksčiau, nes ankstyva diagnostika ir reabilitacija yra ypatingai svarbūs tolimesniam vaiko kalbos bei mąstymo vystymuisi. Yra nustatyta, kad vaikai, kuriems klausos sutrikimas diagnozuotas iki 6 mėnesių amžiaus, turi geresnius bendravimo gebėjimus, nei tie vaikai, kuriems sutrikusi klausa identifikuota vėliau.

Savo mažylio klausos sutrikimą gali pastebėti ir patys tėveliai. Girdintis naujagimis turėtų nuo stipraus garsinio dirgiklio krūptelėti, suklusti, 4 mėnesių amžiaus – pasukti galvą į garso pusę, maždaug 7 mėnesių – ieškoti ir surasti garso šaltinį, 10 mėnesių mažylis turėtų kreipti žvilgsnį į pažįstamus objektus: kur lempa? kur šuo?, apie 12 mėnesių amžiaus – vykdyti prašymus: ,,duok man lėlę, mašiną”. Yra įtariamas klausos sutrikimas, jei:

• 3 mėnesių kūdikis nereaguoja į stiprų garsą, neklauso kalbančiojo balso, nežiūri į kalbančiojo veidą, nepradeda guguoti,
• 6 mėnesių – nepasisuka į kalbantį asmenį, neguguoja,
• 12 mėnesių – netaria skiemenų, pvz.: ma-ma, te-te, nereaguoja į savo vardą ir pan.

Beje, visi vaikai guguoja – girdintys ir kurtieji, tačiau girdintys vaikai guguoja tol, kol prasideda suprantamų garsų ir žodžių formavimasis, o kurtieji nustoja guguoti, nes negauna grįžtamojo ryšio klausai. Girdintis vaikas jį gauna iš savo ir aplinkinių žmonių balso, visi girdimi garsai inspiruoja jį toliau eksperimentuoti su savo balso daromu garsu, tuo tarpu kai kurčias vaikas po truputį praranda susidomėjimą vokalizavimu. Tėvai gali suprasti, kad su jų vaiku kažkas ne taip, jei turi vyresnių girdinčių vaikų. Tačiau nereikia pamiršti – kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl galima ir laiko paklaida. Jei šeimos nariai turi nors menkiausią įtarimą, kad vaikas negirdi, geriau kuo skubiau pasikonsultuoti su pediatru ar šeimos gydytoju.

Klausos sutrikimai skirstomi į dvi grupes:

• neprigirdėjimas (nežymus, vidutinis, žymus, labai žymus)
• kurtumas (praktiškas, visiškas).

Jei vaikui nustatytas neprigirdėjimas:

• skiriami klausos aparatai. Moderniausi klausos aparatai – tai mažo dydžio aukščiausios kokybės kompiuteriai, kurių naudojimas garantuoja geriausią garso kokybę, maksimalų valdymą ir visas sujungimo galimybes. Klausos aparatais ir kita audiotechnika prekiaujančios įmonės sutrikusios klausos asmenims taip pat siūlo ir FM sistemas. Vidinio ryšio (FM) sistema– priemonė, sumažinanti triukšmą ir aidą bei pagerinanti asmenų, kurie naudojasi klausos aparatais, girdėjimo kokybę.

Jei nustatomas kurtumas arba klausos aparatai nėra efektyvūs:

• klausa grąžinama kochleariniais implantais. Kochlearinis implantas – tai aukštos technologijos elektroninis medicininis prietaisas, susidedantis iš išorinio kalbos procesoriaus ir implanto, chirurginiu būdu įvedamo į vidinę ausį. Su jais galima girdėti kalbą, aplinkos garsus ir muziką. Kochlearinio implanto teikiamą naudą asmeniui įtakoja jo amžius, neprigirdėjimo laipsnis ir laikas, vidinės ausies sraigės būklė bei kitos medicininės būklės .

Vis dėlto nei šiuolaikinis klausos aparatas, nei tobuliausia FM sistema, nei moderniausias kochlearinis implantas savaime neišspręs sutrikusios klausos vaiko socialinės ir kalbinės reabilitacijos problemų. Šis uždavinys pirmiausia tenka vaiko su sutrikusia klausa šeimai. Būtinas sistemingas, ilgalaikis darbas ugdant kurčią ar neprigirdintį vaiką, lavinant jo klausą ir kalbą. Nei vienas vaikas negali visaverčiai vystytis– dvasiškai, protiškai, fiziškai ir t.t. – be savo šeimos, ir joks pats profesionaliausias surdopedagogas negali užtikrinti vaikui pojūčių bei suvokimų apie supantį pasaulį visumos bei bendravimo (dvasinio ir kalbinio) pilnatvės tiek, kiek tai gali duoti tėvai. Svarbiausia, kad tėvai savo kurčiam vaikui negailėtų meilės, jam kalbėtų, jį kalbintų ir juo tikėtų.

Sutrikusios klausos vaikui augant, vis aktualesnis tampa ugdymo įstaigos pasirinkimo klausimas. Vaiko klausa prieš patenkant vaikui į ugdymo įstaigą būna nustatoma ir dokumentiškai patvirtinama audiograma. Tai grafinis asmens klausos jautrumo pavaizdavimas. Tačiau amerikiečių tyrėjai Cramer ir Erber (1974) mano, kad audiograma pilnai neatspindi tikrų funkcinių vaiko gebėjimų. Ji parodo, kaip kurčiasis girdi švarius tonus, joje nėra informacijos apie tai, kaip gerai tiriamasis supranta sakytinę kalbą komunikavimo kontekste. Juk yra kurčiųjų su labai žymiu neprigirdėjimu, bet gerai kalbančių, yra ir tokių, kurių klausa nežymiai sutrikusi, bet kalbiniai gebėjimai nėra aukšto lygio. Svarbiausia atsižvelgti į kurčio vaiko individualius poreikius ir gebėjimus bei išmokyti jį klausyti, išgirsti, suvokti ir kalbėti. Besidairant darželio ar grupės, kuri optimaliausiai atitiktų sutrikusios klausos vaiko poreikius ir šeimos lūkesčius, svarbu atsižvelgti į keletą faktorių. Pirmiausia, tai vaiko klausos sutrikimo laipsnis, t. y. jam diagnozuotas neprigirdėjimas ar kurtumas. Jei vaikui nustatytas:

• nežymus neprigirdėjimas (26-40dB) – mažylis turėtų augti tarp girdinčių bendraamžių natūralioje kalbinėje aplinkoje bendrojo ugdymo darželyje ar namuose, pagal pačių tėvelių pageidavimą. Tik reikia atsiminti, kad kartais jam gali iškilti sunkumų, suvokiant kitų asmenų negarsią kalbą ar kalbėjimą didelėje ir triukšmingoje aplinkoje, tad mažylis gali pradėti netaisyklingai tarti kai kuriuos garsus. Tėveliams, ikimokyklinio ugdymo pedagogams, logopedui reikėtų atkreipti dėmesį į vaiko klausos lavinimą, taisyklingos tarties įgūdžių formavimą;
• vidutinis neprigirdėjimas (40-55dB) – būtinas individualus klausos aparatas(ai) ir FM sistema. Bendrojo ugdymo darželyje vaikui bus tinkamesnė kalbinė aplinka, tarp girdinčių bendraamžių greičiau lavės bendravimo įgūdžiai, plėsis žodynas. Tėveliai turėtų išsamiau informuoti grupės pedagogus apie vaiko negalią. Jei mieste, kuriame gyvena vaiko šeima, yra specializuotas darželis su grupe neprigirdintiems vaikams, patartina jų nepaleisti iš akiračio;
• žymus neprigirdėjimas (56-70dB) – taip pat būtinas individualus klausos aparatas(ai) ir FM sistema. Reikalingos individualios tarties, kalbos ir klausos lavinimo pratybos, kurias veda surdopedagogas. Kur būtų palankesnės ugdymosi sąlygos konkrečiam vaikui – sutrikusios klausos vaikų ar girdinčių vaikų ugdymo ikimokyklinėje įstaigoje – vienareikšmiškai atsakyti sunku, reikalinga specialistų konsultacija konkrečiu atveju. Be to, visada svarbūs ir kiti duomenys: ar ankstyvuoju laikotarpiu vaikui buvo teikiama specialioji surdopedagoginė pagalba, ar tėvai rūpinosi ugdymu ir jo tęstinumu, kokioje šeimoje – girdinčiųjų ar kurčiųjų – auga mažylis, kokie šeimos lūkesčiai ir pan., taip pat ne mažiau svarbu ir individualūs vaiko poreikiai bei gebėjimai, ar nėra kitų sutrikimų;
• labai žymus neprigirdėjimas (71-90dB) – prioritetas yra darželis, skirtas sutrikusios klausos vaikams. Būtina naudotis individualiu klausos aparatu(ais) ir FM sistema. Būtina specialistų – surdopedagogų – pagalba. Mokoma gestų kalbos;
• kurtumas (91dB ir daugiau) – naudoti klausos kompensacinę techniką, ugdymas –sutrikusios klausos vaikų darželyje. Sakytinė kalba savaime nesivysto, vyksta individualios klausos, tarties ir kalbos lavinimo pratybos, mokoma gestų kalbos.

Kokie faktoriai įtakoja sėkmingą vaikų su sutrikusia klausa ugdymą? Tai:

• klausos netekimo laipsnis,
• klausos netekimo laikas (kada sutriko vaiko klausa – iki kalbos išsivystymo ar po kalbos išsivystymo),
• klausos reabilitacijos (pvz., klausos aparatu ar kochleariniu implantu) laikas (visada geresni rezultatai, kai klausa reabilituojama kuo ankstyvesniame amžiuje),
• šeimos ir paties mokinio požiūris,
• vaiko kalbos išsivystymo lygis ir komunikaciniai gebėjimai (vaikas įvaldęs sakytinę kalbą ar kalba gestais),
• individualūs vaiko gebėjimai.

Lietuvoje kurtieji ir neprigirdintieji ugdomi, remiantis 3 pagrindiniais metodais: totaliosios komunikacijos, žodiniu ar dvikalbiu metodu, atsižvelgiant į individualius kiekvieno mokinio gebėjimus bei tėvų (globėjų, rūpintojų) pageidavimus. Žodinis metodas yra pagrindinis ugdymo metodas, ugdant neprigirdinčius vaikus. Jį taikant, vartojamas visos žodinės kalbos formos (sakytinė, rašytinė ir daktilinė). Dvikalbio kurčiųjų ugdymo metodas – kurčiųjų mokymo būdas, kai ugdymo procese vartojamos dvi kalbos: lietuvių gestų kalba kaip pirmoji kalba ir žodinė lietuvių kalba (dažniausiai rašytinė jos forma), kaip antroji kalba ir jos mokoma kaip valstybinės. Totalioji komunikacija – lietuvių kalba besiremiančių komunikacijos būdų – kalbėjimo, skaitymo iš lūpų, skaitymo, rašymo, klausos likučių naudojimo, kalkinės gestų kalbos – visuma. Koks metodas geriausiai tinka konkrečiam vaikui, priklauso nuo klausos sutrikimo laipsnio, klausos sutrikimo laiko, klausos reabilitacijos laiko, šeimos požiūrio, individualių vaiko gebėjimų.

Vaiko ugdymas sutrikusios klausos vaikų darželyje, kaip ir girdinčiųjų darželyje, orientuotas į vaiko prigimtinių, kultūros, taip pat etninių, socialinių, pažintinių poreikių tenkinimą, tik dar tenkinami ir specialieji ugdymosi poreikiai. Specialiuosius kurčiųjų vaikų ugdymosi poreikius sudaro:

• lietuvių gestų kalbos mokymasis,
• komunikacinė gestų kalbos aplinka,
• klausos lavinimas,
• žodyno kaupimas.

Klausos sutrikimų turintys ikimokyklinio amžiaus vaikai ugdomi, remiantis sutrikusios klausos vaikų ugdymo įstaigos ugdymo programa. Čia priešmokyklinėje grupėje (kaip ir girdinčių vaikų darželyje) ugdomos būtinos kompetencijos: socialinė, sveikatos saugojimo, pažinimo, komunikavimo ir meninė.

Daugelis mano, kad ugdymo įstaigos pasirinkimo dilema aplenkia kochlearinius implantus (KI) turinčius vaikus: jiems, esą, visada atviros bendrojo ugdymo darželių durys. Taip, turintiems kochlearinius implantus, prioritetinė yra girdinčiųjų kalbinė aplinka. Tačiau žymi rusų prof. I. Koroliova pastebi, kad ne mažiau svarbu, kad jie taip pat gautų specialiąją surdopedagoginę pagalbą – individualias tarties, klausos bei kalbos lavinimo pratybas. Juk kochlearinis implantas kurčio vaiko nepadaro girdinčiu, neprigirdintis vaikas ir toliau lieka turinčiu specialiųjų ugdymosi poreikių vaiku. Praktikoje tai įgyvendinti nėra paprasta: surdopedagogų trūksta, ypač rajonuose, nekalbant apie kaimo vietoves. Vaikus su KI rekomenduojama leisti į bendrojo ugdymo lopšelius-darželius (vedami muzikiniai ritminiai užsiėmimai), tik juose būti trumpesnį laiką. Ankstyvuoju laikotarpiu individuali surdopedagoginė pagalba būtina. Tačiau ne visi bendrojo ugdymo darželių logopedai žino sutrikusios klausos vaikų klausos bei kalbos suvokimo lavinimo metodikas. Todėl svarbu, kad su KI turinčiu vaiku vyktų reguliarūs individualūs surdopedagogo arba logopedo, turinčio atitinkamo darbo patirtį, užsiėmimai.

Prieš priimdami sprendimą dėl ikimokyklinės įstaigos, tėvai būtinai turėtų pasikonsultuoti su ilgametę praktiką turinčiais surdopedagogais. Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro Švietimo pagalbos, vertinimo ir konsultavimo skyriaus surdopedagogės visada padės tėveliams, atsakys į jiems rūpimus klausimus bei pateiks vertingų patarimų dėl kurčių ir neprigirdinčių ikimokyklinukų, taip pat ir turinčių kochlearinius implantus, ugdymo: tel. (8~5) 215 49 56, el. paštas: daiva.burkauskiene@lknuc.lt, tinklalapis: www.deafcenter.lt. Nuoširdžių patarimų taip pat duos ir tėvų, auginančių neįgalius girdėti vaikus, bendrijos ,,Pagava“ darbuotojos: tel. (8~5) 212 07 63, el. paštas: pagava@pagava.lt, tinklalapis: www.pagava.lt.