1. Stebėk ir / ar liesk kurčneregio vaiko ar suaugusiojo rankas ir mokykis jas suprasti.

Tai Selmos Fraiberg patarimas aklų vaikų mamoms. Žinoma, apie tai yra lengviau kalbėti, nei tai padaryti. Žmonės, kurie mato, yra įpratę žiūrėti į kito žmogaus veidą ir gauti atsaką jausmų, nuorodų, dėmesio išlaikymo forma. Mokytis stebėti kurčneregių žmonių rankas yra toks sugebėjimas, kurį reikia lavinti. Mes dažnai galime mokytis naudotis savo rankomis kaip jutimo organu – lygiai taip pat, kaip naudojamės akimis, ir tuomet galėsime daugiau suvokti, ką išreiškia kurčneregių rankos. Kontaktas su kurčneregio vaiko ar suaugusiojo rankomis mums padės jas suprasti. S. Fraiber pastebėjo, kad „kai mes savo dėmesį nuo aklo vaiko perkeliame į jo rankas, atrandame daug ką sakančią kalbą apie vaiko ieškojimus, kvietimus, pomėgius ir atpažinimus, kurie diferencijuojasi vaikui augant per pirmuosius šešis mėnesius.

2. Žiūrėk į rankas (stebėk jas) kaip į temų iniciatores pokalbių apie sąveikas metu (ypač mažų vaikų, kurie dar nekalba).

Matantis vaikas, kuris dar nekalba, bendraudamas dažniausiai naudoja įvairias čiauškėjimo, žvilgsnių ir gestų (rodo, siekia, griebia, stumia) kombinacijas, kad praneštų, apie ką nori kalbėtis su suaugusiuoju. Žvilgsnis yra išraiškingiausia priemonė, padedanti inicijuoti temą tarp vaiko ir globėjo. Toks kelias kurčneregiui vaikui yra neįmanomas. Tas, kuris nori įsijungti į prasmingą sąveiką su nekalbančiu kurčneregiu vaiku, turi atrasti kitą būdą, kaip atpažinti, kur link kurčneregys vaikas kreipia savo dėmesį, kokie yra jo interesai, kad būtų atrasta bendra sąveikos tema, kuria bendrauti kviečia vaikas. Kurčneregio vaiko rankos dažnai būna pokalbių temų iniciatorės. Jos dažnai parodo, kuo vaikas susidomėjo ir ką norėtų veikti.

Visa, prie ko vaikas liečiasi savo rankomis, ką nuolatos jomis veikia, gali tapti sąveikų temomis. Pirmosios temos vaikui dažniausiai būna jo kūnas ir žmonių, kurie yra šalia jo, kūnas. Mažas kurčneregys vaikas visų pirma domisi, ką gali daryti jo bei kitų žmonių kūnai ir ką jie jaučiasi. Pradžioje vaikas dar necentruoja savo dėmesio į rankas, o tarsi gyvena visame kūne. Tai patvirtina pavyzdžiai, kaip maži vaikai ar vaikai, esantys dar ankstyvojoje vystymosi stadijoje, džiaugiasi žaidimais, į kuriuos įtraukiamas visas kūnas (rankytės, kojytės, pirštukai, pilvukas, galva, ausytės, skruostai…). Kai vaikas skatinamas domėtis, ką liečia jo rankos, jis geriau vystosi. Svarbu palaikyti jo žaidimus su savo kūnu, kad vaikas vis dažniau imtų centruoti dėmesį į rankas ir palaipsniui perkeltų jį nuo viso kūno būtent į jas, nes rankos turi sugebėjimą derėtis, tartis pasaulyje, ko nesugeba visas kūnas. Geriausiai mes galime skatinti vaiką daryti šį žingsnį ne tiesiogiai įsakydami, liepdami, o liesdami – atliepdami, atsakydami.

3. Naudok lietimo būdą „ranka po ranka“, kad galėtum atsakyti į norą tyrinėti, inicijuoti temas ir išreikšti jausmus.

Vyrauja tendencija, kad kurčneregys vaikas, kuriam dažnai reikalinga akivaizdi pagalba, skatins juo besirūpinantį asmenį atlikti pagelbėjančius veiksmus. Vienas iš pagalbos būdų, kuris dažniausiai yra siūlomas vaikui, tai „rankos virš rankų/rankos po rankomis“ manipuliacija (mokytojo ar tėvų rankos – virš/po vaiko rankų/rankomis). Jeigu šis lietimo būdas (rankų kontaktas) vaikui bus siūlomas kasdien reguliariai, išskyrus išimtinius atvejus, kurčneregio rankos bus sąlygojamos likti pasyvios, laukiančios vedančiojo vadovavimo ir vengiančios savarankiškai ieškoti pasaulyje informacijos ir stimuliacijos. Vadovavimas tampa priežastimi to, kad šokinėja vaiko dėmesys nuo objektų, kuriuos jis liečia vadovaujančiojo rankomis.

Kai vaiko ranka tyrinėja objektą, savo kūno dalis ar kito kūną, tai lengvas globėjo, (mokytojo…) prisilietimas (pakišant savo ranką po vaiko ranka) gali tapti jo rankų dalimi ir nukreipiančiu, nurodančiu taktiliniu gestu. Toks prisilietimas yra pagrindas formuotis vaiko kalbai ir kuria bendrą temą. Toks būdas „rankos po globėjo rankomis“ turi būti naudojamas turint galvoje tris tikslus:

1) tai ne kontrolė;

2) tai leidžia vaikui pajusti, ką patiri Tu, koks (tas pats) objektas yra kartu liečiamas ar koks (toks pats) judesys yra drauge atliekamas, kuriuo Tu su juo daliniesi;

3) tai netrukdo vaikui įgyti patirties liečiant jam patinkantį objektą, tyrinėjant jo svarbiausias dalis.

Naujausi tyrimai parodė, kad, jeigu vaikas veiklos metu su tam tikru objektu aktyviai dalijasi su savo mama, tai jis anksčiau ištaria pirmuosius žodžius ir parodo pirmuosius gestus.

4. Duok (pasiūlyk) savo rankas vaikui, kad jis galėtų su jomis daryti ką nori.

Kol vaikas mokosi naudotis savo rankomis kaip patikimu instrumentu, jis dažnai pasitiki kito žmogaus rankomis ir jomis naudojasi. Daugelis žmonių yra matę, kaip mažas vaikas čiumpa suaugusiojo ranką ir nukreipia ją į objektą (ar uždeda ant jo), kurį mažylis norėtų gauti ir juo manipuliuoti. Kad kurčneregys vaikas galėtų tai padaryti, suaugusiojo rankos turi būti jam pasiekiamos. Kai nėra galimybės tam pasitelkti regą, būtina suteikti galimybę rankas paliesti. Lengvai pakišus savo rankas po vaiko rankomis, jis visada turės galimybę pasiekti ir įsikibti į suaugusiojo rodomąjį pirštą (ar nykštį). Vaikas, naudojantis regą, tokį gestą gali atlikti akimis – nurodomuoju žvilgsniu. Tiems, kurie bendrauja tik gestais, nuolatos reikia siūlyti: „Tai yra mano rankos. Naudok jas, kaip tik tu nori. Tyrinėk, ką jos gali daryti.“ Suaugusiojo rankos turi būti neįsitempusios, lanksčios, kad vaikas jas galėtų naudoti kaip instrumentą. Dažniausiai vaikas pasiūlymą priima, paima ranką ir eksperimentuoja, atlieka įvairius judesius. Iš tokio paprasto gesto gali išsivystyti daug žaidimų ir pokalbių rankomis, todėl vaikas, laikui bėgant, gali įgyti pasitikėjimą savo rankomis, kad pradėtų jomis įtakoti pasaulį.

5. Imituok vaiko rankų judesius savo rankomis, kai tavo rankos yra po vaiko rankomis.

Imitacija – geriausias pastiprinimo būdas, padedantis sutelkti vaiko dėmesį į jo rankas ir padidinantis jų, kaip išraiškos priemonės, galimybes. Tai galima palyginti su instinktyvia motinos veikla, kai ji mėgdžioja savo vaiko balsą, kūno judesius ir veido išraišką. Kai kurčneregys vaikas aktyviai naudoja savo rankas, jomis mušdamas, plodamas, mojuodamas, kai jas išskleidžia ir suglaudžia, krato, judina pirštus, galima šiuos veiksmus mėgdžioti, vaiko rankoms užimant poziciją po suaugusiojo rankomis.

6. Dažnai žaisk sąveikinius dialoginius žaidimus.

Kurčneregiams tokie žaidimai yra kaip plepančio vaiko kuriami pokalbiai. Žaidimai gali būti kuriami imituojant vaiko judesius, kaskart vis naujai atrandami ir palaipsniui tobulinami, vystomi. Ploti, sulenkti ir atlenkti pirštus, jais šliaužti, ropoti, kutenti – visi šie ir kiti judesiai, keičiantis jais su vaiku, gali padėti kurti žaidybines sąveikines situacijas bei suteikti vaikui puikią progą pajausti suaugusiojo rankas.

7. Aplinką apipavidalink taip, kad rankomis atliekami veiksmai, atitinkantys vaiko lygį, jį padrąsintų, paskatintų.

Yra labai svarbu, kad vaikas, kurį turime mokyti, kartu naudotųsi abiem rankom, kad žaislus ir įdomius daiktus galėtų tiesti kūno vidurio linijos link. Žaislai, pakabinti virš lopšio, padeda vaikui atrasti savo sugebėjimą koordinuoti abi rankas, o pajutus rankų vikrumą, stiprėja jo pasitikėjimas savimi. Jeigu žaislas sukelia garsą, kuris aktyvina klausos likutį, arba yra įdomios struktūros, tuomet jis gali būti labai vertingas. Stebėti vaiko griebimo sugebėjimus ir siūlyti jam žaislus, kurie padeda vystyti jo sugebėjimus, yra ypač svarbu – siūlant jam kitus, sudėtingesnius, žaislus, galima lavinti ne tik jam įprastą, bet ir skatinti pincetinį griebimą.

Kai vaikas vieną kartą susidomi daiktu ir nori jo, svarbu nustatyti, kokios objekto savybės jį sudomino, ir pasiūlyti daiktą, kuris yra panašus, bet šiek tiek skiriasi savo kokybe, savybėmis. Taip elgdamiesi, mes padėsime vaikui tobulinti jo taktilinius sugebėjimus, stiprinsime pasitikėjimą savimi. Nuolatos siūlant ką nors įdomaus liesti šiame procese atlieka lemiamą vaidmenį.

8. Palaikyk vaiko sugebėjimą stipriai mesti tam tinkamose vietose ir tinkamu jo vystymosi periodu.

Kadangi kurčneregiui vaiko vystymuisi lemiamą vaidmenį atlieka pasitikėjimas savo rankomis ir gebėjimas jomis naudotis, svarbu yra palaikyti visą aktyvią jo rankų veiklą. Mėtymas – tai irgi rankų aktyvumas, kaip ir grubus motorinis elgesys. Kaip mes pastebėjome, tai taip pat turi būti vystymosi nuoseklumo dalimi, kuri yra ypač svarbi nereginčiam vaikui, kad jis bandytų pajusti objektų ir savo paties nepriklausomą buvimą, gaudamas patvirtinimą. Esant saugiai aplinkai, kad mėtymas netaptų pavojingas dirbantiems su vaiku ir kitiems žmonėms, toks veiksmas tam tikru vaiko vystymosi laikotarpiu bus svarbus etapas, padedantis įgyti pasitikėjimą savo rankomis ir mokinantis jomis naudotis.

9. Kviesk vaiko rankas liesti Tavo rankas pačių įvairiausių situacijų metu.

Kurčneregių vaikų ir suaugusiųjų tėvai, mokytojai ir draugai gali suteikti jiems daug patirties apie pasaulį, pakviesdami kartu kurčneregį jausti savo rankomis įvairių kasdieniškų situacijų metu: plaunant, tvarkant, renkant daiktus, prausiant(is), bendraujant su kitais ar paprasčiausiai ilsintis. Kai vaiko ir suaugusiojo rankų pozicija yra „rankos po rankomis“, galima kviesti kurčneregį ką nors liesti, klausiant jo: „Ar tu norėtum liesti?“, arba paprasčiausiai pakišti savo rankas po vaiko rankomis ir nurodyti kryptį, kuria linkme galima veikti. Kai suaugusiojo ranka yra po vaiko kurčneregio ranka, pastaroji yra laisva, jis ją bet kada gali patraukti, tuomet tokį suaugusiojo gestą jis jaus kaip kvietimą, o ne kaip nurodymą. Rūpinkimės, kad vaikas liesdamas gautų daug pozityvios, o ne įsakmios, nurodančios patirties, tuomet jis bus smalsus ir turės motyvaciją tyrinėti veiklą. Aprašyti atvejai, daugelį kartų pasiūlyti sąveikų metu, lavins vaiko rankas ir supratimą, o suaugusiajam, kuris yra kurčneregys, nuolatos siūlomos galimybės veikti ir likti kontakte su pasaulio objektais padės išeiti į sąveiką su kitais.

Būnant su kurčneregiu, yra svarbu reguliariai suteikti jam galimybę „klausytis“ gestų pokalbio per rankų (gestų) sąlytį į save patraukiančių asmenų. Jeigu kurčneregys nebus prisilietimu pakviestas dalyvauti pokalbyje, jis gali neįgyti patirties ir likti tik liudytoju; jo patirtis bus vienpusiška, tik į save nukreipta komunikacija. Susiformavus asmeninei patirčiai, susidaro aiškios, akivaizdžios socialinės pasekmės. Išlaikant tikrą sąlytį pokalbio metu, galima padėti subalansuoti kurčneregio patirtį ir išplėsti jo pasaulio ribas.

10. Dažnai kviesk kurčneregį taktiliškai kontaktuoti su aplinka.

Tai yra akivaizdu, tačiau dažnai pamirštama. Aklas, bet nors šiek tiek girdintis žmogus gali daug ką sužinoti naudodamasis savo klausa, todėl dažnai sieks liesti tuos jam įdomius daiktus, kuriuos užfiksavo bendraudamas, nes girdėjo jų skleidžiamus garsus. Kurčneregys turi labai mažai nuorodų, kurios egzistuoja jam pasiekiamoje aplinkoje, kad norėtų siekti jų. Todėl kartu būnantys žmonės turėtų stengtis suformuoti artimiausią kurčneregio aplinką taip, kad ji būtų jam pasiekiama. Jeigu kurčneregys patenka į naują aplinką, ypač svarbu yra padėti jam orientuotis toje aplinkoje. Tuomet vaikas įgis daug patirties liesdamas aplinkos daiktus, kol sužinos jų prasmes, apibūdintas žodine kalba, kol sulauks pirminio prisilietimo „vertimo“, kuri kurčneregiui yra naudinga paslauga.

11. Rodyk vaikui tokius rankų įgūdžius, kurių jis (ar suaugęs žmogus) turi įgyti, kad parodytą pavyzdį jis sugebėtų atlikti taktiliškai.

Kažin ar galima tikėtis, kad vaikai, kurie yra akli ar kurti, iš pirmo karto patys parodytų, ką sugeba jų rankos, kokie yra jų (rankų) judesiai veiklų metu, į kurias veda mokytojas ar besirūpinantis asmuo, norintis, kad vaikai darytų viena ar kita. Kad tokiu būdu teikiama pagalba vaikui būtų vertinga, pirmiausia jam bus naudinga „pamatyti“ Tave, kaip Tu atlieki vienus ar kitus veiksmus, o ne tikėtis ir laukti, kada jis pats tai padarys. Taigi prieš tikintis kokio nors veiksmo iš vaiko, pirmiausia reikia pačiam jį atlikti, ir tik po to veiksmą paversti bendra veikla: veik kartu su vaiku, užuot tai daręs už jį. Pavyzdžiui, norint išmokyti valytis dantis, pirmiausia bus paprasčiau vaikui parodyti, kaip Tu pats valaisi savo dantis, pakviečiant vaiką ir leidžiant jam savo rankomis liesti tavo dantų šepetuką, jausti judesius tų veiksmų, kuriuos įprastai atlieki. Ir tik po to galima atlikti veiksmus kartu su vaiku, valant jo dantis. Suaugusiems kurčneregiams toks parodymas (pavyzdys) ir tarpusavio sąveika yra labai naudinga. Kai šalia atliekančio įvairias užduotis kurčneregio yra jį lydintis asmuo, kviečiantis kurčneregio rankas liesti savąsias tuo metu, kai jos dirba, atlieka kokį nors veiksmą, abu asmenys labai daug kuo dalijasi. Viena vertus, galima įtvirtinti jau esamus rankų įgūdžius, kita vertus, galima įgyti naujų darbo įgūdžių, ties kuriais kurčneregys sugeba tiesiogiai išlaikyti dėmesį. Pagaliau šitaip bendraujant kurčneregys suvoks savęs, kaip asmenybės, patvirtinimą, jaus, kad jam pritariama, ir taps „mūsų“ dalimi, užuot jautęsis izoliuotu asmeniu, tik būnančiu šalia. Šis priklausymo (buvimo asmenybe) pojūtis padės kurti efektyvius kurčneregio ir su juo dirbančio žmogaus santykius sumaniai, vikriai naudojant rankas.

12. Pasirūpink, kad kalba kurčneregio rankoms būtų pasiekiama.

Daugeliui žmonių, kurie yra kurčneregiai, rankos – tai vienintelis jutimo organas, galintis patikimai priimti ir perduoti kalbą. Girdintis mažas vaikas, kol pats ištars pirmuosius savo žodžius, pirmiausia išgirs tūkstančius žodžių, kuriuos kalba aplinkiniai. Taip ir kurčneregys, pirmiausia turi „paliesti“ tūkstančius „žodžių“, kol sugebės pats suprasti kalbą ir ims tarti savo pirmuosius „žodžius“. Todėl reikia jį supažindinti su tais žodžiais, kurių reikšmę jis bus pajėgus suvokti, sužinodamas apie tam tikrą daiktą. Bus prasminga įvardinti vaikui tuos objektus, kuriuos jis liečia rankomis veiklų metu, su kuriais turėdamas sąlytį patiria įvairius jausmus.

Tokiu būdu gestų kalba yra paprastas ir efektyvus kelias paversti kalbą taktiliškai pasiekiamą. Aliaskoje gyvenantys vaikai kurčneregiai gestų kalbos išmoksta natūraliu būdu, nes šios kultūros žmonės jau nuo senų laikų moka ir naudojasi gestų kalba bendraudami per atstumą, kai išvyksta medžioti. Šeima pradeda naudotis gestais nuosekliai ir netrukus juos realizuoja, jeigu vaikas gimsta kurčias. Vaikai, kurie gimsta kurčneregiais toje kultūroje, daugiausiai gestų dažniausiai išmoksta 4-5 metų amžiaus. Tai vienintelis pagrindas (toks amžius) paversti gestų kalbą suprantama ir pasiekiama. Kurčneregio gyvenimo erdvė yra labai siaura, todėl reikia siūlyti ir užtikrinti, kad sąlytis su aplinka vyktų lengviau. Mokytojai, tėvai ir kučneregiais besirūpinantys žmonės turi gerai apgalvoti, kaip sukurti kurčneregiui vaikui tokią kultūrą (aplinką) klasėje ar namuose, kurioje būdamas vaikas galėtų savo rankomis girdėti kalbą (ar matyti ją akimis, jeigu vaikas yra kurčias). Paversti kalbą suprantamą rankoms ar akims yra kas kita nei mokyti kalbos „ženklas po ženklo“ (pradedant nuo abėcėlės). Vaikas ar suaugęs mokosi kalbos iš pagrindų, nuolatos įprasmindamas ją kasdienybėje ir realizuodamas (vartodamas žodžius tikslingai), o ne pavieniais žodžiais. Kartais mokytis atskirų, pavienių žodžių, yra būtina, bet tik tokiais atvejais, kai tai iš esmės yra susiję su visa apimančia programa, siekiančia paversti kalbą žmogui prieinama ir suprantama.

Gestų kalba ir Tadoma metodas, nurodomieji lietimai, signalizuojantys objektai, daiktai – simboliai, Brailio raštas – visi šie keliai negirdinčiam ir nematančiam asmeniui gali palengvinti bendravimą. Kurčneregį galima pakviesti liesti Tave, kai Tu kalbi: vaiko nykščiu lengvai paliesti lūpas, o kitus pirštus ištiesti liečiant jais kaklą, ties gerkle, kur juntama garso vibracija (ši rankų pozicija vadinama Tadoma pozicija). Nurodomųjų lietimų ir/ar signalizuojančių objektų aktyvinimas gali reprezentuoti vieną iš pirmųjų simbolinių kelių, parodančių vaikui, kas gali atsitikti, ir būti vienu iš pirmųjų kelių, paverčiančių kalbą taktiliškai pasiekiamą.

13. Žinok (suvok), kad tavo rankos yra jausmų nešėjos ir atlieka praktines funkcijas.

Kiekvieną kartą, kai mes liečiame vienas kitą, mes kažką pasakome savo prisilietimo kokybe. Kurčneregiai turbūt tokią komunikaciją gali priimti daug jautriau nei žmonės, kurie mato ir girdi, kurie pagrindinį savo dėmesį sutelkia į tai, ką mato ir girdi, o ne į prisilietimą. Mes turime aiškiai suvokti (žinoti), kuo (kokiais jausmais…) dalijamės tuo metu, kai liečiame (rankų greitis liečiant, jų lengvumas ar sunkumas, šiluma ar šaltis – visa tai ir dar daugiau – laimė, liūdesys, įtūžis, pyktis, nekantrumas, nusivylimas…). Jei mes suvoksime, ką mūsų rankos perduoda, tai padės mums palaikyti komunikaciją. Visgi mes ne visada tiksliai sugebėsime žinoti ir kontroliuoti, ką perduoda mūsų rankos. Tai suvokti mums padės sąmoningos ir dėmesingos kurčneregio rankos, atspindinčios mūsų jausmus, tačiau tik tuomet, jei būsime jautrūs vaiko reakcijoms į mūsų prisilietimus.

Tačiau rankos gali išreikšti ne tik jausmus, bet ir ketinimus, jos gali perduoti praktines funkcijas. Prisilietimas gali būti įsakymas, klausimas, sušukimas, kvietimas, paprastesnė ar sudėtingesnė pastaba. Jeigu bendraujančio su kurčneregiu prisilietimai yra ypač stiprūs, tai nesvarbu, ar sąveikų metu vyksta verbalinis ar neverbalinis bendravimas. Per daug įsakmūs klausimai (į kuriuos klausiantysis jau žino atsakymą) ar užduotys gali grėsti tuo, kad vaikas pasišalins iš pokalbio. Pastabos, klausimai ir kvietimai turėtų vaiką padrąsinti ir paskatinti dalyvauti jį bendroje veikloje, todėl labai svarbu mokėti perduoti savo ketinimą vaikui. Sąveikos metu galima daryti pauzę, kad pakomentuotume prisilietimą, kuris vaiką sudomino (prisilietimai neturėtų peržengti vaiko patirties ribų ir būti jam suprantami, ne per sudėtingi). Komentarai (paaiškinimai) turėtų būti paprasti: „rankos į rankas“ forma; vaiko gesto imitacija, tarsi sakytume jam: „Aš girdžiu, ką Tu sakai“. Tai būtų panašu į akių kontaktą ar linktelėjimą galva – kaip atsakas tam, kuris mato. Svarbu žinoti, kad komentuojant (skirtingai nei įsakant ar nurodant) vaikas neturėtų jausti reikalavimo, pretenzijų.

Norint išmokti komentuoti savo rankomis sąveikų su kurčneregiais metu, būtina sugebėti atsispirti bandymams visada vadovauti ir atlikinėti už kitą asmenį tai, ką jis gali pats. Tai dažnai pasitaiko praktikoje, nes kyla natūralus noras padėti asmeniui, kuriam pagalba atrodo būtina dėl jo jutiminės negalės. Reikia įsidėmėti, kad kurčneregys gali pats atrasti įvairius dalykus, daug ką pastebėti ir siūlyti, nors mes ir ne visada kreipsime jo rankas to link, ne visada joms vadovausime. Todėl vaiko rankoms reikia duoti laisvę ir laiko saviraiškai.

Viena suaugusi moteris (kurčneregė) yra aprašiusi savo patirtį apie prisilietimus po operacijos, kai atsigaudama po narkozės ima jausti savo kūną. Dar būdama be akinių ir be klausos aparato, ji pajuto rankos prisilietimą – glostymą, kuris tarsi sakė jai, kad „viskas yra gerai“… Ta ranka jai reiškė visą pasaulį. Tuo momentu ji perdavė daug daugiau nei tai padaryti galėtų regėjimas ir klausa…

Taigi rankų prisilietimai mūsų kultūroje – didžiulė vertybė, kuri kaip išraiškos priemonė dažnai ir visai be reikalo yra ignoruojama. Kurčneregiai gali būti mūsų mokytojais, kurie mus visus gali išmokyti, kaip sumaniai naudotis savo rankomis.

Naudota literatūra:

Von Barbara Miles, M. Ed.; Nachwort von Harlan Lane „Talking your hands“

https://nationaldb.org/library/list/47

Paruošė Dalia Taurienė pagal Janinos Lekavičienės vertimą