POKALBIAI SU KAJA

Naujos prasmės formavimas

Per‘as Lorentzen‘as, norvegų psichologas, rašytojas, kurčneregės mergaitės tėvas, pasakoja apie komunikacijos tobulinimo galimybes, stebėdamas savo dukters Kajos ir jos mokytojos, Liv Holmen, bendravimą.

Daug metų stengiuosi padėti tėvams ir mokytojams užmegzti prasmingą ryšį su kurčneregiais vaikais. Pagaliau supratau, kad bendravimas nebūtinai yra pokalbis duota tema. Tai ypatingas informacijos gavimo ir davimo būdas. Daug svarbiau yra sugebėjimas „įeiti į pokalbio zoną“. Kai kurčneregys vaikas ir jo partneris (mokytojas, tėtis, mama) jautriai ir atsakingai įsiklauso vienas į kitą, kai jie jautriai ir atsakingai formuoja savo pokalbį ir išreiškia savo poreikius, atsitinka kažkas labai ypatinga. Tada kurčneregys ir jo partneris tampa „to, kas pasakyta“, ar paprasčiau tariant, pokalbio bendraautoriais. Jie tampa „bendrakalbiais“ ir „bendraklausytojais“. Jie tampa „mes“.

Kūrybiškumo „viršūne“ galima pavadinti tai, kas vyksta tarp kurčneregio vaiko ir jo partnerio. Tai atsitinka tik tada, kai jie yra labai artimai susiję ir pasidalinę savo patirtim bei vienas kitu pasitiki. Atsiranda vienintelio atsako į kartu patiriamus pojūčius poreikis, nuoširdžiai dalinantis buvimu kartu. Tokio buvimo kartu neplanuoja nei vienas iš dalyvių. Pokalbis tarp kurčneregio vaiko ir partnerio, kai jie ypač artimai vienas su kitu susiję, yra tikra to žodžio prasme pedagoginio meno „viršūnė“. Reaguojama į buvimą kartu, džiaugiamasi tuo potyriu. Svarbiausiu tampa tarpusavio veidas į veidą sąveikos principu vykstantis pokalbis „čia ir dabar“. Tokiame pokalbyje atgaminamos ne tik senos patirtys, bet ir kuriamos naujos.

Mano požiūrio pradinis taškas yra suvokimas, kad žmogiškasis ryšys yra kilęs iš pasidalinimo, pasikalbėjimo reikmės. Pokalbiu čia vadinu bet kokios kilmės bendravimo poreikio išraišką, kai du žmonės nori vienas kitam pranešti, pasidalinti, nebesvarbu kokiu būdu ar sistema. Tai vadinama sąveika. Tai ne tik žodiniai pokalbiai. Tai kūno kalba, gestai, ženklai.

Kaip atrodo pokalbis su kurčneregiu vaiku? Atsakydamas aš aprašysiu tokią sąveiką tarp savo kurčneregės dukters Kajos ir jos mokytojos Liv Holmen. Man atrodo, kad tai tipiškas dviejų žmonių pokalbis. Toje situacijoje jos abi, labai neįgali mergaitė ir jos mokytoja, tampa lygiavertėmis „kalbėtojomis“. Šiame pokalbyje nėra žodžių ar daug taktilinių ženklų bei gestų. Bet tik tokiame pokalbyje atsiranda galimybė vaikui išmokti naudotis daugeliu taktilinių gestų.

Įsivaizduokite Kają valgančią. Ji sėdi ant mokytojos kelių. Prieš jas ant stalo yra sulčių buteliukas ir košės dubenėlis, servetėlė ir šaukštas. Apie ką jos kalbasi? Kokia išraiškos forma? Kas sprendžia apie ką kalbėtis? Kaip jos organizuoja pokalbio situaciją ir ją vysto, siekdamos tęstinumo ir tarpusavio darnos?

Mokytoja pasemia šaukštą košės ir tiesia link Kajos. Tai tarsi tipiškas klausimas: „Gal dar košės, gal dar vieną šaukštą?“ Kaja paliečia Liv ranką ir stumia ją paniekinančiai išsišiepdama. Toks jos atsakymas: „Nenoriu“. Liv padeda šaukštą ant stalo. Tada ji ištiesia smilių ir liečia juo Kajos delniuką. Taip prasideda judviejų „gėrimo“ ženklo pozicija. Kaja atsakys keldama mokytojos pirštą link savo burnos arba nustums jį tolyn. Tai reiškia „taip arba ne“ buteliukui. Kaja parodo „taip“ gestą ir jų rankos praranda kontaktą, nes tuo metu Liv paima gėrimą nuo stalo. Tuo metu Kaja abi rankutes laiko prie savo krūtinės ir jau laukia buteliuko. Kai buteliukas priartėja, ji sugriebia jį ir kartu su mokytoja kelia prie burnos. Jos abi atlieka šį veiksmą. Jos abi patvirtina viena kitos veiksmus.

Viena ranka Kaja laiko buteliuką burnoje, kitą ji ištiesia ir laukia Liv rankos. Liv paima mergaitės rankytę, tokiu būdu jos išsprendžia „kieno dabar eilė?“ problemą. Kas dabar pasiūlys naują pokalbio temą? Liv pastebi, kad Kaja žiūri į lempą, šviečiančią virš stalo ir nurodomuoju gestu ji tiesia savo ir Kajos ranką link to šviesos šaltinio, link lubų: „Žiūrėk, šviesa, mes į ją žiūrime kartu.“ Tada abiejų rankos juda link Kajos kelių. Kitas būdas aptarti, kieno dabar eilė. Dabar Kaja siūlo paliesti buteliuką ir kelia mokytojos ranką link jo. Kaja suima ranka buteliuko dugną ir Liv patvirtina suimdama mergaitės ranką ant buteliuko. Ji lengvai suspaudžia Kajos rankytę, tarsi patvirtindama, kad jai tai taip pat įdomu. Tuo pačiu mokytoja leidžia Kajai pajusti buteliuko svorį. Tai trunka tik keletą sekundžių. Tada rankos grįžta prie kelių: „Kas dabar? Kokia tema? Dabar tavo ar mano eilė?“

Liv lieka pasyvi. Kaja paima jos ranką ir deda ant stalo krašto. Dabar stalas tampa pokalbio tema. Jos kartu liečia jį, judindamos rankas ant stalo paviršiaus likdamos taktiliniame kontakte. Jos abi jaučia stalą, tada Liv pradeda stuksenti medinį stalą savąja ranka, kartu laikydama Kajos ranką ant savosios. Tokiu būdu ji atranda dar keletą tos temos galimybių; “Mes jaučiame medį ir abi galime kartu į jį stuksenti“. Tada pauzė – Kaja geria. Ji siūlo naują temą: „Palieskime tavo veidą“. Kaja siekia mokytojos kaklo, ir lenkia jos galvą prie savo tiek, kad apsikabintų. Kaja liečia mokytojos nosį, burną, ausis, plaukus, karolius. Liv jausmingai atliepia. Kiekvieną kartą, kai Kaja paliečia jos nosį ji pasilenkia ir savąja trina mergaitės nosytę, kai Kaja liečia mokytojos burną, ši lenkiasi ir bučiuoja vaiką, kai Kaja ranka apsiveja jos kaklą, mokytoja mergaitę apkabina. Po šio apsikabinimų ir veido lietimo ritualo Kaja ištiesia rankytę, po kelių sekundžių ją sugriebia mokytoja ir po trumpo dvejojimo jos dar kartą „pažvelgia‘ į šviesą lubose. Šis judesys palydimas nurodomojo gesto. Kaja išsiima buteliuką iš burnos ir laiko jį ore. Liv paima jį ir tarsi įsikiša jį sau į burną.

Per likusį laiką, beveik 15 minučių, jos pakeičia keletą temų: liečia stalą, tiria buteliuką, apsikabina, liečia veidą, žiūri į šviesą, kutena Kajos pažastytes, vėl geria iš buteliuko ir t.t. Kiekvieną kartą, kai jos grįžta prie tos pačios temos, mokytoja bando praplėsti Kajos repertuarą kokia nors naujove. Taip kuriamos temos su variacijomis. Visą laiką, kol Kaja geria iš buteliuko keletas spontaniškų pastangų sudominti ją koše nepasiekia tikslo – šaukštas tiesiog atstumiamas. Vienu momentu, kai Kaja geria, Liv suima mergaitės ranką ir paliečia savo ir Kajos krūtinę sakydama „Aš ir tu geriame kartu.“

Ši labai paprasta situacija yra tolygi žodiniam pokalbiui. Nors panaudoti tik keli ženklai, situacija yra panaši į mūsų kasdieninius pokalbius, kai laisvai jaučiamės ir nesame apriboti jokia tema, nei to, kas buvo pasakyta, kai laisvai siūlome savo temas, kai sakai, ką nori ir tuoj pat sulauki atsakymo. Toks „plepėjimas“ yra pirmapradis. Taip kalba žmonės gerai pažįstantys ir pasitikintys vienas kitu. Kaja ir Liv ilgai bendravo, tiesiog buvo kartu, kol pavyko eiliškumas, išraiškos formų suderinimas, atsakymų suvokimas, naujų temų siūlymas, nuomonės išsakymas, savo vidinės būsenos perteikimas išorinėmis priemonėmis.

Būtent toks bendradarbiavimas leidžia kurčneregiui vaikui bendrauti ir veikti be jokių pastangų. Šioje situacijoje mergaitei netrūksta jokio gebėjimo. Spontaniškas ir tiesioginis ryšys sieja jos bei mokytojos veiksmus ir jų išraišką. Kaja gali „matyti“ ir „jausti“ tuos ryšius. Todėl ji gali susieti savo pasaulėlį su platesniu, todėl jai suprantami ir mokytojos ketinimai.

Dėl šio „juntamo“ ryšio Kaja mokosi. Nepaisant labai didelio gebėjimų skirtumo tarp mokytojos ir kurčneregio vaiko, jos kalbasi ta pačia „kalba“. Šiame pokalbyje dera atitinkami veiksmai, emocijos, jų išraiška. Šis pokalbis yra bendras kūrinys. Bendri veiksmai formuoja „aš“ ir „tu“ sampratą: „Aš esu žmogus, kuris taip veikia tau ir tu esi žmogus, kuris būtent taip veikia man“. Mes dalinamės, bendradarbiaujame ir kuriame kartu mūsų pokalbio situaciją ir savo komunikacijos būdus.

Nuo tokio bendradarbiavimo atsidaro durys į formalią lingvistinę kompetenciją.

Vertė D.Taurienė, 2008