,,Nuo tos dienos, kai aš pirmą kartą atmerkiau akis, kai įsikibęs į sudiržusią tėvo ranką žengiau pirmuosius neryžtingus žingsnius, mane lydi slaptinga šešėlių draugija. Jie manęs nebaugina, jie kaip ištikimi šunys seka man iš paskos. Jie tupi po stalu, tyliai laukia manęs kambario kertėse, lyg sargybiniai budi už durų… Tad aš, mažutis, smalsus berniukas, visais savo dar neišlavintais pojūčiais besiveržiantis pažinti pasaulį, nesupratau, kad esu beveik aklas. Tas supratimas atėjo vėliau, be skausmo, be nusivylimo… Mūsų šeimoje tai nebuvo naujiena – mano motina ir vyresnis brolis taip pat yra silpnaregiai“. Tai eilutės iš Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro mokinio rašinio…

Skaityti toliau:

http://www.lkd.lt/enews/id-musu_zmones-news-nuosirdziai.html