Ugdymas


UGDYMO PROGRAMA KURČNEREGIAMS IR NEREGIAMS TURINTIEMS KOMPLEKSINIŲ NEGALIŲ

(pagal prieraišumo teoriją)

 

Van Dijk ir kitų specialistų tyrimai rodo, kad vaikai, kurie nuo gimimo negali pilnai naudotis sutrikusiais distanciniais jutimais, būtent rega klausa ir (ar), išvysto daug stereotipinių elgesio formų. Tai vyksta kompensuojant prarastą regos jutimą. Tokiu būdu vaikas stengiasi palaikyti savo pažeistą organizmą pusiausvyroje su aplinka. Ši pusiausvyra tarp vaiko ir jo aplinkos yra labai trapi. Kiekvienas, dirbantis su tokiais vaikais žino, kaip kartais menkiausias tos aplinkos pakeitimas sujaudina ir suerzina vaikus. Tai pasireiškia galvos daužymu, pirštų kramtymu ir pan.

Reikia skirti du pagrindinius klausimus ugdant tokius vaikus.

Pirmiausia, kaip paskatinti vaiką domėtis aplinkiniu pasauliu, ne tik savo kūnu. Kitais žodžiais tariant, kaip paskatinti vaiką domėtis aplinka, kad jis galėtų mokytis iš jos ir tuo pačiu pradėtų vystytis jo pažintinės galios.

Norėdami paskatinti vaiką domėtis supančia aplinka, mums teks pradėti nuo stereotipinių to vaiko elgesio formų.

Antras klausimas: kokias pasikartojančias veiklos rūšis galime siūlyti vaikui (pvz. judesio žaidimus ant kelių). Šių veiklų reikia tam, kad vaikas turėtų galimybę suvokti, kokia tvarka vyksta gyvenimas. Nuolat pasikartojančios dialoginės veiklos tampa vaikams numatomomis ir atpažįstamomis. Šiame procese svarbiausia tai, kad vaikas tampa svarbiausiu, o suaugęs tik atitinkamai reaguoja ir patvirtina naujas vaiko iniciatyvas.

Norėdami geriau suprasti socialinį emocinį kurčneregio vaiko vystymąsi dažniausiai yra remiamasi Bowbly prieraišumo teorija. Teorijos pradmenys susiformavo, kai po Antrojo pasaulinio karo buvo atkreiptas dėmesys į institucijose (ne namuose, t. y. ne šeimoje) augančių vaikų sutrikusį ir kokybiškai kitokį emocinį ir socialinį bendravimą. Šie sutrikimai vėliau buvo aprašyti ir įvardyti kaip prieraišumo sutrikimai. Vienas iš pagrindinių prieraišumo formavimosi tyrėjų buvo anglai Džonas Boulbis (John Bowlby, 1907–1990) ir Merė Einsvort (Mary Ainsworth, 1913–1999) (1978). Renė Špicas (René Spitz, 1887–1974) stebėjo ir aprašė nuo motinos atskirtų kūdikių reakcijas. Iš pradžių stebimas veiksmingumo periodas, kurį vėliau keičia vienatvės ir abejingumo būsena, raidos regresija, įvairūs somatiniai simptomai, kurie gali pereiti į rimtą psichinio ir fizinio išsekimo būklę.

Prieraišumo teorijos pradininku laikomas Džonas Boulbis, kuris, dirbdamas su delinkventiniu elgesiu pasižyminčiais berniukais, pastebėjo, kad daugumos šių vaikų ankstyvieji santykiai su mama buvo labai sutrikę. Šiuo metu jau neabejojama, kad prieraišumas turi labai didelę įtaką vaiko vystymuisi, emocinei, intelekto ir fizinei jo raidai. Dž. Boulbis  nustatė (1969), kad jautriausiai į išsiskyrimą su mama reaguoja vaikai nuo 5 mėn. iki 3 metų amžiaus. Į tai buvo pradėta atsižvelgti vaikų ugdymo ir gydymo įstaigose.

Žinoma, kad vaikai, saugiai prisirišę prie savo tėvų geriau ir įvairiau tiria aplinką, bendrauja ir sprendžia problemas, nei neturintys saugumo jausmo.

Ugdant kurčneregius vienu iš pirmųjų pagrindinių ugdymo tikslų yra sąlygų saugumo, prieraišumo ir pasitikėjimo jausmui įtvirtinti. Ugdytojai, prie kurių yra “saugiai prisirišę vaikai”, sugeba jautriai ir tiksliai reaguoti į vaiką. Susiklosčius tokiems savitarpio pasitikėjimo ir supratimo santykiams, kurčneregys vaikas įgyja labai svarbų sugebėjimo jausmą. Jis suvokia, kad veikdamas jis gali keisti aplinką. Taip aplinka tampa prieinama ir numatoma vaikui. Šis procesas iš ugdytojų reikalauja tam tikrų sugebėjimų atitinkamai reaguoti į įvairų, kartais net keistą vaiko elgesį. Kurčneregių vaikų elgesys dažnai būna labai keistas, reakcijos neadekvačios. Tada kyla klausimas, kaip, nepaisant šių neigiamų dalykų, galima užmegzti saugius tarpusavio pasitikėjimo santykius su kurčneregiu vaiku.

Tuo tikslu pirmiausia turime suformuoti jausmą, kad vaikas ir jo mokytojai yra tos pačios būtybės. Dažnai didelės jutiminės negalės vaikai būna labai užimti savimi – t.y. jie visai nesidomi aplinka, dažnai užsiima autostimuliacija. Bendrą veiklą suaugęs pradėti gali įsijungiant į vaiko stereotipinę veiklą. Šie tarpusavio žaidimai turi vykti su vienu ir tuo pačiu žmogumi, toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu. Tai įgalina vaiką efektyviai reaguoti, laukti žaidimo, jis žino, kaip jame dalyvauti. Šioje pasikartojančių įvykių schemoje mokytojui tenka aiškus vaikui vaidmuo. Šios struktūruotos rutinos formuoja laukimo grandinę.

Prieš veiklą kurčneregiui vaikui būtina žinoti, kas su juo bendraus. Kiekvienas pedagogas turi turėti savo ženklą. Tai gali būti auskaras, žiedas, apyrankė, šalis, karoliai, bet kas, kas bus dėvima suaugusiam bendraujant su vaiku. Mokytojas “turi prisistatyti vaikui” savo ženklu ir tik po to pradėti veiklą.

Vystant prieraišų kurčneregio vaiko elgesį labai svarbu mokytojui patvirtinti ir suprasti vaiką. Lygiai taip tai svarbu ir kurčneregiui vaikui. Tarpusavio supratimas atsiras tik kartu individualiai, netrukdomai praleidus daug bendravimo valandų.

Taip pat turime atsiminti, kad suprasti kurčneregį labai sunku, net subtilu, tik tas, kas pažįsta vaiką labai gerai sugebės suteikti vaikui saugumo jausmą. Tik jausdamas jį suprantantį žmogų vaikas atsivers ir pradės vystytis.

Ne į kiekvieną vaiko poreikį būtina atsakyti, priešingai. Ugdytojas turi elgtis taip, tarsi sakydamas vaikui, taip aš suprantu ko tu nori, bet ne viskam yra paklūstama. Vaikui turi būti suteikta galimybė suvokti, kad ne viskas yra toleruojama. Besąlygiškai vykdant kiekvieną vaiko norą gali atsirasti išmoktas bejėgiškumas. Vaikas nebus išmokytas, kaip kontroliuoti savo poreikius, kaip elgtis. Tada jis jausis bejėgiškas ir nesaugus.

Prieraišumo vystymasis ir bendravimas yra tarpusavyje labai susiję. Turime užtikrinti, kad pagrindiniai vaiko poreikiai (valgymas, gėrimas, prausimasis) ir pagrindiniai vaiko interesai (mojavimas ranka prie lango, galvos lingavimas, mojavimas ir pan.) bus realizuoti jo ugdymo programoje. Kuo labiau veiklos atitiks vaiko interesus, kuo dažniau jos vyks tuo pačiu metu, tuo saugiau vaikas jausis, tuo labiau vaikas prisiriš prie savo ugdytojo, tuo sparčiau tobulės jo bendravimas, o tuo pačiu ir vystymasis.

Tokioms veikloms nuolat vykstant, galima tikėtis, kad pradės vystytis poreikis išreikšti savo norus. Šis procesas gali būti suintensyvintas keičiant įprastą įvykių seką. Paprastai vaikas į tai reaguoja nustebimu, todėl, kad neįvyko tai, ko vaikas tikėjosi. Šis nustebimas yra stebimas judesių intensyvumo kitime. Manome, kad tokiose nelauktose situacijose vaikas stengiasi rasti išeitį iš situacijos vienu ar kitu būdu. Bendravimo teorijos požiūriu: vaikas tapo aktyvus, norėdamas paaiškinti kitam žmogui apie savo būseną. Šioje vaiko vystymosi situacijoje viskas priklauso nuo suaugusiojo sugebėjimo “pagauti” ir teisingai interpretuoti vaiko ženklus, kurie dažnai būna neaiškūs ir vangūs. Tada, “žiūrint vaiko akimis”, jam tampa aišku, kad jo reakcija buvo tuoj pat suprasta ir patvirtinta. Vėliau galime tikėtis, kad vaikas supras, kad verta būti aktyviam, nes tada jis galiu gauti, ko nori.

 

Dalia Taurienė, 2012 04 13

Naudota literatūra:

Van Deyk, Deafblind children in Australia, 1985