Helen Keller

Parašė dykai.lt

Ši nepaprasta istorija prasidėjo visiškai įprastai: Taskumbijos mieste (Alabamos valstija, JAV) 1880-ų m. birželio 27 d. kapitono Artūro Kellerio ir jo žmonos Keit Adams šeimoje gimė sveika mergaitė, kuriai buvo suteiktas Helen vardas. Mergaitė augo sveika, savo linksmumu džiugino tėvus. Kai Helen buvo 19-os mėnesių amžiaus, atsitiko nelaimė -mergaitė susirgo nežinoma liga, kurią gydytojai diagnozavo kaip smegenų karštinę. Šios ligos padariniai buvo baisūs – mergaitė neteko regėjimo ir klausos. Nuo to laiko pagrindine priemone, padedančia suvokti supantį pasaulį, tapo mergaitės rankos. To pakako pačioms paprasčiausioms žinioms įgyti. Kai Helen Keller buvo 7 metų amžiaus, ji buvo panaši į nelabai samprotaujantį vaiką. Tėvai, gailėdami ir mylėdami mergaitę, pasiekė tik atvirkštinio rezultato – Helen buvo kaprizinga ir išlepinta, visas gyvenimas Kellerių namuose vyko vien tik aplink Helen.

Kuo ši istorija susijusi su anglų literatūros klasiku Čarlzu Dikensu ir telefono išradėju Aleksandru Belu? Šiuos žmones galima pavadinti katalizatoriumi visų tų procesų, kurie įvyko vėliau.

Dikensas, pabuvojęs Amerikoje, parašė „Amerikietiškus užrašus”. Šioje knygoje buvo rašoma apie Lorą Bridžman, daktaro Hovio pacientę. Ši mergaitė, netekusi visų jutimo organų, išskyrus jausmus, iš pikto žvėrelio per metus laiko daktaro Hovio metodo pagalba tapo gyvybinga aktyvia mergaite, pasižyminčia smalsiu protu.

Lora pajuto gyvenimo džiaugsmą, ji tapo linksma ir besidominčia aplinkiniu pasauliu, prie kurio ji sugebėjo prisitaikyti. Mergaitė netgi ėmė rodyti charakterį. Jos ligos istorijoje buvo parašyta, kad „ji draugus ir drauges renkasi iš protingiausių vaikų tarpo, su kuriais jai įdomiau bendrauti, ir visiškai nemėgsta leisti laiko su tais, kurie nepasižymi dideliu protu”.

Helen tėvai irgi perskaitė apie šį įdomų atsitikimą. Jų širdyse ėmė rusenti vilties žiburėliai. Tėvai Helen nuvežė į Baltimorę, kur konsultavosi pas garsius specialistus. Gydytojai, kaip ir reikėjo tikėtis, nieko paguodžiančio negalėjo pasakyti – klausa ir regėjimas buvo pažeisti taip, kad juos grąžinti nebuvo jokių galimybių. Tačiau gydytojai mergaitės tėvams patarė kreiptis į vieną specialistą šioje srityje. Šiuo specialistu pasirodė besąs Aleksandras Belas, kurį daugelis žino kaip telefono išradėją (tiesa, pastaruoju metu sustiprėjo ginčai tarp mokslininkų – ne vienas jų mano, kad pirmasis telefoną išrado italas Antonijus Meučis. Belas keletą metų finansavo eksperimentinės mokyklos Vašingtone veiklą, kurios pagrindinis tikslas buvo sukurti geriausius kurčių vaikų mokymo metodus. Belas Helen tėvams patarė kreiptis į Perkinso mokyklą, kuri veikė Bostone ir ji buvo skirta akliesiems. Būtent į šią mokyklą ir buvo atvežta Helen Keller.

Perkinso mokykloje Helen buvo paskirta mokytoja – Ana Salivan, kuri pati buvo baigusi šią mokyklą. Ana galėjo šiek tiek matyti – po daugybės operacijų jai buvo dalinai sugrąžintas regėjimas. Helen buvo pirmoji mis Salivan mokinė, kuriai mokytoja paskyrė visą savo likusį gyvenimą.

Ana Salivan pačiu svarbiausiu savo darbo tikslu laikė sužadinti aklos ir kurčios mergaitės Helen sąmonę. Ir ji ėmėsi darbo – mergaitę ėmė mokyti, nekreipdama dėmesio į jos kaprizus, isterijas, nerodydama užuojautos. Progresas pasimatė gana greitai -Helen ėmė savarankiškai maitintis ir rengtis, mergaitė ėmė laikyti higienos. Ji ėmė kartoti viską, ką jai parodydavo mokytoja – tarsi kokia beždžionėlė. Ana mergaitę išmokino kurčnebylių abėcėlės, aiškino kaip rankomis galima „pasakyti” vieną ar kitą žodį. Iš pradžių Helen viską kartojo paskui mokytoją mechaniškai, neįsisąmonindama tai, ką daro.

Stebuklas įvyko 1887-ųjų metų balandžio mėnesį: Ana pylė vandenį ant Helen rankų, ir mergaitė staiga suprato, kad žodis „vanduo” reiškia skystį, kurį galima gerti ir kuriuo prausiamasi. Šis pirmasis blyksnis tarsi pažadino Helen – per kitą valandą ji išmoko kelias dešimtis žodžių.

Helen keitėsi kiekvieną dieną – ji tapo smalsia, dėmėjuosi iš karto viskuo, ėmė klausinėti ir troško išgirsti atsakymus. Gana greitai mergaitė išmoko akliesiems skirtą Brailio raštą ir ėmė labai daug skaityti. Sužinojusi, kad egzistuoja ne vien anglų kalba, ėmė jų mokytis. Kai Helen sukako 18 metų, ji galėjo skaityti anglų, prancūzų ir vokiečių kalbomis, taip pat žinojo senovės graikų ir lotynų kalbas.

Helen išmoko sąmoningai mąstyti ir kalbėti Tadomos metodu – liesdama kalbančiojo žmogaus lūpas, ji jautė jų vibraciją, o tuo metu mokytoja ant mokinės delno piešė tariamas raides.

Ana Salivan su Helen išbuvo iki pat savo mirties. Tai buvo, ko gero, pati tvirčiausia mokytojo ir mokinio sąjunga, trukusi 49 metus. Ji nutrūko 1936-ais metais, kai visiškai apakusi Ana Salivan mirė Niujorke.

Helen Keller giminaičiai pasakojo, kad ji buvo nepaprasta optimistė. Bet kuris žmogus po pažinties su ja imdavo kitaip vertinti savo gyvenimą. Žiūrint į gyvenimo džiaugsmu trykštančią Helen, kuri buvo netekusi klausos ir regėjimo, žmonėms tiesiog būdavo gėda dėl savo pesimizmo. Tuos, kurie dar neseniai niekuo nesidžiaugė, tiesiog traukė prie šios nepaprastos moters. Vienas iš žinomiausių tokių žmonių buvo garsus amerikiečių rašytojas Markas Tvenas. Rašytojas, kurio knygose galima perskaityti ne vieną linksmą atsitikimą, gyvenime nepasižymėjo linksmumu. Susitikimas su Helen tiesiog pakeitė rašytoją. Tvenas jau buvo garbaus amžiaus senukas, tačiau susidraugavo su Keller ir iki pat mirties teigė, kad ši moteris jo paskutines dienas nušvietė nepaprasta šviesa. Markas Tvenas rašė: „XIX amžiuje buvo tik du tikrai didūs žmonės – Napoleonas ir Helen Keller”.

Rašytojas tarpininkavo, kad Helen įstotų į Redklifo institutą (vienas iš Harvardo universiteto padalinių). Tvenas parašė savo draugams, turtingai sutuoktinių porai Henriui ir Emili Rodžersams, prašydamas jų padėti mis Keller tęsti mokslus. Rodžersus irgi sužavėjo Helen optimizmas, jie skyrė nemažai lėšų, kad tik mergina galėtų toliau mokytis. Šių žmonių dėka 1904-ais metais mergina baigė Redklifo institutą ir gavo menų bakalauro laipsnį, taip tapdama pirmuoju aklu ir kurčiu žmogumi, įgijusiu aukštąjį išsilavinimą.

Fiziniai defektai nė kiek neatsiliepė Helen išorei – vyrus tiesiog žavėjo jos žavesys ir gracija. Tiesa, ji pati apie tai neturėjo jokio supratimo iki 36-ių metų amžiaus, kol vienas vyriškis, sužavėtas jos grožio, pasipiršo. Tačiau Helen visiškai paskyrė save visuomeninei veiklai, todėl šeimos taip ir nesukūrė.

Helen Keller nenorėjo ir negalėjo būti stebėtoja iš šalies – jos charakteriui reikėjo aktyvių veiksmų. Nors ir būdama akla, moteris dvasiškai praregėjo. Ji parašė autobiografinę knygą „Mano gyvenimo istorija”, kurioje atkreipė visuomenės dėmesį į aklųjų ir kurčiųjų problemas. Ši knyga tapo atraminiu tašku Helen kovoje už invalidų teises. 1915-ais metais ji sukūrė tarptautinę organizaciją, kuri tyrinėjo regėjimo organų veiklą.

Jei vadovautis šiuolaikinėmis JAV ir kitose šalyse paplitusiomis nuostatomis, kai bet kuriame, netgi be paslėptos minties pasakytame žodyje yra ieškoma nepakantumo aplinkiniams, tai Helen Keller buvo labai nekorektiška. Invalidus ji vadino invalidais, o ne kitais žodžiais, pavyzdžiui, dabar paplitusiu žodžiu „neįgalusis”. Ši moteris siekė lygybės tarp žmonių, nepriklausomai nuo jų fizinių galimybių, jos natūra nepriėmė gailesčio ir užuojautos. Nežiūrint į šį nekorektiškumą, dabartinis JAV prezidentas Barakas Obama Helen Keller įvardija tarp 13 jam didžiausią įspūdį padariusių žmonių. O juk tarp šių žmonių yra Neilas Armstrongas ir Albertas Einšteinas.

Helen Keller parašė 7 knygas, susitikinėjo su prezidentais ir karaliais, apkeliavo pusę pasaulio, netgi dalyvavo scenarijaus filmui „Sukūrusi stebuklą” kūrime. Šiame filme buvo parodytas pats sunkiausias – pradinis – jos mokymosi etapas. Moteris taip pat nusifilmavo dviejuose dokumentiniuose filmuose, kuriuose buvo pasakojama apie jos gyvenimą.

Daugelis žmonių, kuriems teko pabendrauti su Keller, manė, kad ji yra puiki filosofė. Pati Helen filosofiją vadino savo kelrode žvaigžde: „Mirtis – tai tarsi perėjimas iš vieno kambario į kitą. Tačiau man yra didžiulis skirtumas, nes pastarajame kambaryje aš galėsiu matyti”. Ši nepaprastos valios moteris mirė miegodama, iki 88-ių metų amžiaus jai buvo likę visai nedaug.