KALBĖTI RANKŲ Į RANKAS KALBA

(Išvertė Janina Lekavičienė)

Rankų reikšmė neregių, kurčiųjų ir kurčneregių žmonių  gyvenime

Jeigu žmogus negali nei matyti, nei girdėti, jis ieško galimybių, kurios padėtų jam kompensuoti šiuos sugebėjimus kitu būdu. Dažniausiai tą funkciją perima rankos, kurios tampa tokio žmogaus akimis ir ausimis. Svarbų vaidmenį čia atlieka smegenys, kurios gali efektyviai apdoroti gaunamą informaciją, suteikti jai prasmę, jeigu pastaroji yra dažnai naudojama. Tai mūsų tikrovėje įrodo žmonės, intensyviai naudojantys gyvenime savo pirštus (pvz., Brailio rašto skaitytojai, muzikantai, grojantys styginiais instrumentais …). Jų smegenų žievėje yra daugiau įspaudų, ruožų, čia susiformuoja įvaizdžiai, o smegenyse esantys regos ir klausos centrai, gaudami informaciją taktiliškai, gali stipriau, ryškiau ją perduoti rankoms. Tokiu būdu kurčneregių rankos yra kaip instrumentas, kuriantis kalbą ir ryšius su daiktais ir žmonėmis. Svarbu žinoti tai, kad smegenys labiausiai adaptuojasi ir yra pajėgios tokiems procesams dar tuomet, kai vaikas yra mažas. Kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis naudotis savo rankomis tikslingai, tuo greičiau jos tampa jautresnės ir gali priimti bei perduoti informaciją, naudotis tuo sugebėjimu realiai savo gyvenime.

Dažnai kurčneregių rankos turi perimti ir papildomas funkcijas. Jos turi būti ne tik instrumentu (kaip daugeliui žmonių, kurie naudojasi rankomis) ar jutimo organu (kaip klausos bei regos kompensacija), bet ir tapti balsu. Gestų kalba, gestai turi tapti svarbiausia ir ryškiausia komunikacijos priemone. Todėl rankos turi sugebėti išreikšti jausmų niuansus ir net formuoti žodžius. Taigi kurčneregio vaiko tėvai ir auklėtojai turi atkreipti dėmesį ir stebėti jo rankas – mokytis skaityti iš jų ir atsakyti joms – t.y. kalbėti vaikui į rankas. Kad galėtume to mokytis ir siekti rezultatų, reikia žinoti, kaip vystosi sveikų, aklų ir kurčių vaikų rankos.

Rankų vaidmuo ankstyvajame vystymesi

Visiems mums rankų vystymasis ir gebėjimas jomis naudotis yra lygiagrečiai susijęs su mūsų augančiu pasitikėjimu gyvenant šiame pasaulyje. Tobulėjant mūsų sugebėjimams naudotis rankomis kaip instrumentu, mes įgyjame galimybę domėtis, tyrinėti pasaulio objektus, žmones, galime juos vis geriau pažinti. Turbūt niekas taip kruopščiai rankų vystymosi neaprašė kaip Selma Fraiberg savo knygoje „Insights from the Blind“ (1977). Tai, ką ji su kolegomis žinojo apie normalų vystymąsi, suprato pirmiausia ilgai stebėdama aklus vaikus. Ji suvokė, kaip gebėjimas naudotis rankomis įtakoja jų asmenybės vystymąsi.

Naujagimio rankos dar nėra jam joks instrumentas, jos juda instinktyviai, atsitiktinai ir yra priklausomos nuo viršutinės kūno dalies – pečių. Vėliau vaikas išmoksta koordinuoti savo rankas, liesdamas ir eksperimentuodamas savo pirštais – tai susiję su vidurio linijos kirtimu. Kartu tobulėja ir judesiai – raumenų darbas, nes vaikas atlieka tą patį veiksmą daug kartų (ką nors liečia, griebia, siekia…), rankos padeda pažinti pasaulį. Jeigu vaikas pradeda susieti regėjimo patirtį su rankų judesiais (raumenų patirtimi), vadinasi, galimybė kontroliuoti savo rankas yra duota.

Antrąjį pusmetį vaikas pradeda koordinuoti regą su rankų judesiais – tikslingai ir kryptingai juda to daikto link, kurį mato, nes nori jį paimti. Rankos ir akys „ištraukia“ vaiką iš tos erdvės, kurioje jis domisi savo kūnu, į pasaulį… Taip jis gauna savotišką atpildą, paskatinimą už savo pastangas – pažįsta vis daugiau ir daugiau, stiprėja pasitikėjimas savo paties sugebėjimu tyrinėti pasaulį ir daryti poveikį jam.

Rankos atlieka svarbų vaidmenį ir vystantis kalbai. Visiems vaikams rankos yra svarbi išraiškos priemonė. Gestai (pamojuoti, pasiųsti bučinį…) visada atsiranda anksčiau nei kalba (žodžiai). Mama, kalbėdama su dar nekalbančiu vaiku, pirmiausia parodo pirštu į kokį nors daiktą (taip sufokusuoja jo dėmesį), tada pavadina jį („žiūrėk, šuo“). Toks veiksmas tampa bendra tema ir aišku, kad abu atkreipė žvilgsnį į tą patį objektą. Tokie pirminiai gestai yra nurodomieji. Žodis, pavadinantis daiktą, tampa vaikui prasmingu. Jis sieks to daikto paimti, nes sugebės koordinuoti rankas ir akis. Mažas vaikas, taip mokydamasis pirmųjų žodžių, irgi naudosis tokiais nurodančiaisiais ženklais ir priklausys nuo motinos ar kito suaugusiojo žvilgsnio, sieks tiesioginio akių kontakto – tokiu būdu lavins savo įgimtą naują sugebėjimą, ką nors pavadindamas, lauks patvirtinimo. Taigi visiems vaikams ypač svarbi yra rankų ir akių koordinacija – tai pagrindas vystyti kalbą.

Aklo vaiko rankų vystymasis

Matančio ir nematančio vaiko rankos vystosi skirtingai, nes aklas vaikas, palietęs kokį nors daiktą, negauna „atlyginimo“ (pastiprinimo) – t.y., regimojo patvirtinimo, kad pasiekė rezultatą. Tai pagrindinė priežastis, kodėl aklų vaikų rankų vystymasis yra lėtesnis, kol jie sąmoningai išmoksta kontroliuoti savo rankas, kol jos iš instinktyvių judesių tampa tikslinga valios ir norų išraiškos priemone. Taigi aklam vaikui yra labai sunku išmokti naudotis rankomis kaip instrumentu ir kaip jautriu jutimo organu.

Selma Fraiberg pastebėjo, kad daugelio mažų aklų vaikų rankos ilgą laiką judėdavo tarsi naujagimio ir likdavo priklausomos nuo pečių – matyt, vien dėl to, kad vaikai realiai nesuvokė savo rankų galimybių. Daugelis aklų vaikų žymiai vėliau pradėdavo tiesti jas vidurio linijos link. Vėluodavo ir sugebėjimas griebti. Be to, buvo pastebėta, kad tų vaikų rankos ilgą laiką elgėsi kaip burna. Vaikai jomis draskė – tarsi kandžiotųsi dantimis, rankos atrodė taip, kaip ko nors siekianti ir ką nors paimti norinti burna. Jų rankos buvo netobulas instrumentas, ir turėjo praeiti daug laiko, kad tobulėdamos jos galėtų pajusti džiaugsmą, jog galima tyrinėti daiktus ir pasaulį nepriklausomai nuo burnos, kad aklas vaikas galėtų išeiti į kitą fazę, kai daiktai pradedami diferencijuoti. Buvo pastebėta, kad akli vaikai, kaip ir regintys, vystydamiesi patiria „daiktų mėtymo, svaidymo“ fazę, kurios metu pajuntama kūno jėga. Tai fazė, kuomet kūnas (raumenys, gebėjimas judėti…) tampa nepriklausomas nuo burnos, kai ledus ir paskatinus aklą vaiką daryti tokius veiksmus (mėtyti, svaidyti daiktus), jo vidinė agresija, energija nukrypsta ir persikelia į išorinio pasaulio tyrinėjimą. Sumažėja agresija kitiems žmonėms (užuot kandžiojęsis, vaikas atlieka ką kita), pakinta elgesys, santykis su savimi ir pasauliu. Kad jaustųsi saugus, aklam vaikui reikia suvokti, jog jį supantis pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo jo suvokimo, kad objektai yra – liečia jis juos ar ne, mato ar ne… Rankos ir ausys yra vienintelė patikima priemonė ir būdas tai daryti ir suvokti. Reginčio vaiko rankos ir ausys koordinuoja visas pojūčiais įgytas prasmes ir patyrimą. Maždaug iki 9 mėnesių vaikas dar nesuvokia, kad objektai egzistuoja pasaulyje nepriklausomai nuo jo, ir ieško jų, kai šie dingsta iš akiračio. Vėliau vaikas mokosi pajusti, kad jis pats egzistuoja atskirai ir nepriklausomai nuo kitų žmonių bei pasaulio daiktų.

Aklas vaikas žymiai vėliau nei regintis ima suvokti objektų permanentiškumą. Jis daug kartų mokosi ir bando suprasti, jog garsus skleidžiantis mylimas žaislas signalizuoja tai, kad jis yra patalpoje. Lygiai taip palaipsniui jis mokosi ir griebti, paimti tą daiktą. Ta garantija, kad daiktas yra, padeda vystytis judesiams ir vilioja vaiką į pasaulį. Aklas, bet girdintis vaikas mokosi pasitikėti savimi ir ima suvokti, kad galima koordinuoti rankas ir ausis, kad jos gali suteikti jam žinių apie pasaulį (galima eiti, judėti trokštamo objekto link…).

Svarbus Selmos Fraiberg atradimas yra pastebėjimas, kad aklo vaiko rankos yra labai išraiškingos ir gali perimti daug veido funkcijų – jos gali šypsotis, žvelgti su nuostaba, išreikšti įvairias mimikas. Jos juda kaip draugiškas atsakymas į kažką linksma ir įdomaus, – dar net anksčiau nei sugeba ką nors pagriebti, paimti ir tyrinėti. Motinos, kurios stebėdavo vaikų rankas ir sugebėdavo įžvelgti jose šypseną ar susidomėjimo ženklus, žymiai anksčiau užmezgė tvirtesnį ryšį su savo vaikais ir pagerino tarpusavio sąveikos kokybę. Tai teigiamai prisidėjo prie vaiko vystymosi.

Svarbų vaidmenį tokiame procese atlieka pirmieji žodžiai – daiktų pavadinimai, kurių aklasis negali matyti. Jam didesnį poveikį turės garsus skleidžiantys daiktai arba tie, kurie dažniausiai esti jo erdvėje, akiplotyje. Daikto pavadinimo girdėjimas ir galimybė jį paliesti arba išgirsti jo skleidžiamą garsą padeda vaikui susieti daiktą su žodžiu, kuriuo jis pavadinamas. Bendras sąlytis su daiktu aklam vaikui sutampa su nurodomuoju gestu (ženklu), nes vaikas jaučiasi saugus ir žino, kad jo laukia bendra veikla, santykiai su suaugusiuoju, kad pavadintas daiktas yra jų bendra tema. Tai yra svarbus bendros sąveikos proceso momentas, nes, kai vaikas atranda daiktą, susidomi juo tyrinėdamas, atskiria nuo kitų ir pavadina, jo žodynas sparčiai auga.

Kurčio vaiko rankų vystymasis

Kurčio vaiko rankos vystosi normaliai ir koordinuoja savo judesius su akimis gaunama informacija. Vaikas mokosi siekti ir ką nors paimti, o paėmęs visada yra įsitikinęs, kad tai padarė pats – gauna regimąjį atpildą, patvirtinimą. Paprastai kurčio vaiko rankos dar perima papildomą – balso – funkciją, netgi žymiai stipriau nei girdinčio ir kalbančio žmogaus. Naujausi lingvistiniai tyrinėjimai patvirtino, kad kurti vaikai iš pradžių tarsi atsitiktinai šneka rankomis ir atlieka vis daugiau diferencijuotų judesių, kurie vėliau tampa naudingais vaizdinių ir gestų susidarymui (kaip amerikiečių gestų kalba arba kaip motinos gestų kalba su savo vaiku). Nuo gimimo kurti vaikai praktikuoja tokią „čiauškėjimo, šnekučiavimo kalbą“ maždaug iki tol, kol girdintys čiauška savo balsu. Gimę kurtieji vaikai pradeda naudotis rankų kalba – gestais (tarti savo pirmuosius žodžius) maždaug tada, kai gimę girdintys vaikai pradeda kalbėti balsu. Tai rodo, kad jeigu kurčias vaikas bus paskatintas naudotis savo pagrindine išraiškos priemone, laikui bėgant įgis vis didesnę kompetenciją ir naudosis ja augdamas.

Kurčneregio vaiko rankų vystymasis

Aklo vaiko rankų užduotis – ankstyvas ryšys (sujungimas), nepriklausomo objektų egzistavimo suvokimas, savarankiškumo ir mobilumo įgijimas. Kurčneregio vaiko rankos turi papildomą užduotį – tapti balsu, kaip ir daugumos kurčiųjų rankos. Laimei, dauguma kurčneregių turi regos ir/ar klausos likutį, kuris padeda atlikti tas svarbiausias jungtis, būtinas vaiko vystymuisi ir padedančias naudotis rankomis. Skatinimas naudotis regos ir/ar klausos likučiu yra lemiamas faktorius, padedant kurčneregiui vaikui sukurti būtinas jungtis ir ryšius, suvokti objektų nepriklausomą egzistavimą, tobulinti rankų savarankiškumą ir stiprinti jų raiškos jėgą bei sugebėjimus. Visa tai yra pagrindinė sąlyga siekiant esminių rezultatų, kad vaikas pajustų save, lavintų savo kūną, suvoktų motyvaciją savarankiškai judėti, kad vystytųsi jo kalba, jausmų ir idėjų išraiška. Kurčneregio vaiko rankos turi būti smalsios, turi mokytis ieškoti, griebti, siekiančios tyrinėti, sugebančios atvirai išreikšti jausmus ir idėjas, nelaukdamos jokio grįžtamojo atsako, „apdovanojimo“, kurį gauna matantys ir girdintys vaikai. Kurčneregiui rankos – pats svarbiausias, pagrindinis ryšys su pasauliu. Be rankų tobulinimo, nevyksta joks savęs ir pasaulio diferencijavimas, neišmokstama jokia kalba, nevyksta jokie pažinimo procesai, ateinantys per pačius elementariausius įvaizdžius.

Tyrimai parodė, kad rankų vystymasis ankstyvuoju periodu priklauso nuo vaiko sąveikos ir komunikacijos su pirmaisiais asmenimis. Daugeliu atvejų buvo nustatyta, kad mažam vaikui rankos pirmiausia yra kaip savęs stimuliavimo priemonė – ką nors paimti į burną ar liesti savo kūną. Iš savo kūno erdvės į išorinę erdvę vaikas išeina tuomet, kai pajunta fizinį palaikymą, pritarimą ir paskatinimą. Pirmuoju tyrinėjimo objektu tuomet tampa kito žmogaus kūnas. Jeigu, pavyzdžiui, motinos veido tyrinėjimas bus palaikomas ir skatinamas, vaikas tai darys dar ir dar kartą. Taip palaipsniui jis susidomės ir ims tyrinėti kitas pasaulio dalis. Jeigu toks tyrinėjimas nepalaikomas, vaiko rankos nesimokys ir nepriims naujos informacijos, todėl liks fiksuotos prie savo kūno.

Kyla pagrindinis klausimas, kaip padėti vaikui naudotis taktiliniais sugebėjimais, kad jis galėtų išeiti į platesnes pasaulio tyrinėjimo erdves. Kaip lavinti mažo vaiko rankas? Kaip tęsti vyresnio kurčneregio vaiko rankų lavinimą? Kokiu tiksliausiu sąlyčio, kontakto būdu paskatinti, padrąsinti vaiką, kad jis su didesniu pasitikėjimu ir saugiau eitų į pasaulį bei naudotų savo rankas kaip svarbiausią išraiškos priemonę?

Tai, kas palengvina kurčneregių rankų vystymąsi ir jų išraiškos jėgą bei sugebėjimus…