Taktilinio ugdymo strategijos


Jeigu žmogus negali nei matyti, nei girdėti, jis ieško galimybių, kurios padėtų jam kompensuoti šiuos sugebėjimus kitu būdu. Dažniausiai tą funkciją perima rankos, kurios tampa tokio žmogaus akimis ir ausimis. Svarbų vaidmenį čia atlieka smegenys, kurios gali efektyviai apdoroti gaunamą informaciją, suteikti jai prasmę, jeigu pastaroji yra dažnai naudojama. Tai mūsų tikrovėje įrodo žmonės, intensyviai naudojantys gyvenime savo pirštus (pvz., Brailio rašto skaitytojai, muzikantai, grojantys styginiais instrumentais …). Jų smegenų žievėje yra daugiau įspaudų, ruožų, čia susiformuoja įvaizdžiai, o smegenyse esantys regos ir klausos centrai, gaudami informaciją taktiliškai, gali stipriau, ryškiau ją perduoti rankoms. Tokiu būdu kurčneregių rankos yra kaip instrumentas, kuriantis kalbą ir ryšius su daiktais ir žmonėmis. Svarbu žinoti tai, kad smegenys labiausiai adaptuojasi ir yra pajėgios tokiems procesams dar tuomet, kai vaikas yra mažas. Kuo anksčiau vaikas pradeda mokytis naudotis savo rankomis tikslingai, tuo greičiau jos tampa jautresnės ir gali priimti bei perduoti informaciją, naudotis tuo sugebėjimu realiai savo gyvenime.

Dažnai kurčneregių rankos turi perimti ir papildomas funkcijas. Jos turi būti ne tik instrumentu (kaip daugeliui žmonių, kurie naudojasi rankomis) ar jutimo organu (kaip klausos bei regos kompensacija), bet ir tapti balsu. Gestų kalba, gestai turi tapti svarbiausia ir ryškiausia komunikacijos priemone. Todėl rankos turi sugebėti išreikšti jausmų niuansus ir net formuoti žodžius. Taigi kurčneregio vaiko tėvai ir auklėtojai turi atkreipti dėmesį ir stebėti jo rankas – mokytis skaityti iš jų ir atsakyti joms – t.y. kalbėti vaikui į rankas. Kad galėtume to mokytis ir siekti rezultatų, reikia žinoti, kaip vystosi sveikų, aklų ir kurčių vaikų rankos.

Visiems mums rankų vystymasis ir gebėjimas jomis naudotis yra lygiagrečiai susijęs su mūsų augančiu pasitikėjimu gyvenant šiame pasaulyje. Tobulėjant mūsų sugebėjimams naudotis rankomis kaip instrumentu, mes įgyjame galimybę domėtis, tyrinėti pasaulio objektus, žmones, galime juos vis geriau pažinti. Turbūt niekas taip kruopščiai rankų vystymosi neaprašė kaip Selma Fraiberg savo knygoje „Insights from the Blind“ (1977). Tai, ką ji su kolegomis žinojo apie normalų vystymąsi, suprato pirmiausia ilgai stebėdama aklus vaikus. Ji suvokė, kaip gebėjimas naudotis rankomis įtakoja jų asmenybės vystymąsi. Svarbus Selmos Fraiberg atradimas yra pastebėjimas, kad aklo vaiko rankos yra labai išraiškingos ir gali perimti daug veido funkcijų – jos gali šypsotis, žvelgti su nuostaba, išreikšti įvairias mimikas. Jos juda kaip draugiškas atsakymas į kažką linksma ir įdomaus, – dar net anksčiau nei sugeba ką nors pagriebti, paimti ir tyrinėti. Motinos, kurios stebėdavo vaikų rankas ir sugebėdavo įžvelgti jose šypseną ar susidomėjimo ženklus, žymiai anksčiau užmezgė tvirtesnį ryšį su savo vaikais ir pagerino tarpusavio sąveikos kokybę. Tai teigiamai prisidėjo prie vaiko vystymosi.

Naujagimio rankos dar nėra jam joks instrumentas, jos juda instinktyviai, atsitiktinai ir yra priklausomos nuo viršutinės kūno dalies – pečių. Vėliau vaikas išmoksta koordinuoti savo rankas, liesdamas ir eksperimentuodamas savo pirštais – tai susiję su vidurio linijos kirtimu. Kartu tobulėja ir judesiai – raumenų darbas, nes vaikas atlieka tą patį veiksmą daug kartų (ką nors liečia, griebia, siekia…), rankos padeda pažinti pasaulį. Jeigu vaikas pradeda susieti regėjimo patirtį su rankų judesiais (raumenų patirtimi), vadinasi, galimybė kontroliuoti savo rankas yra duota.

Aklo vaiko rankų užduotis – ankstyvas ryšys (sujungimas), nepriklausomo objektų egzistavimo suvokimas, savarankiškumo ir mobilumo įgijimas. Kurčneregio vaiko rankos turi papildomą užduotį – tapti balsu, kaip ir daugumos kurčiųjų rankos. Aplinkos pažinimui, tyrinėjimui, ir, svarbiausia, komunikacijai ugdyti gyvybiškai svarbu pasitelkti lietimą. Kitaip tariant, lemiamu tampa tinkamas taktilinės strategijos naudojimas. Kokiu būdu išmokyti vaikus tinkamai naudotis savo rankomis, bei priimti pagalbą iš kitų – suaugusiojo rankų? Kokias adaptacijas reikia pritaikyti vaikams su fizine negale, kaip palengvinti rankų kontrolę?

Taktiliniai veikimo būdai

Ranka virš rankos. Valdymas ranka ant rankos būdu yra paplitęs būdas, kai suaugęs uždeda savo ranką ant vaiko ir tokiu būdu padeda vaikui tyrinėti daiktą, veikti su daiktu, formuoti gestą ar ženklą. (Dote-Kwan & Chen, 1999; MacFarland, 1995; Miles, 1998). Ši “ranka ant rankos” strategija turėtų būti naudojama tik išimtiniais atvejais jautriai sekant vaiko reakcijas. Kai kurie vaikai nemėgsta, kai manipuliuojama jų rankomis, kiti tiesiog bijo. Ilgai naudojant tokią strategiją dalis vaikų tampa pasyviais, išmoksta laukti, kol bus manipuliuojama jų rankomis. Vis dėlto, ši strategija yra tinkamiausia vaikams sergantiems CP. Jiems reikia pagalbos tyrinėjant ir manipuliuojant su daiktais.

Ranka po ranka. Naudojant šį būdą suaugęs žmogus stengiasi laikyti savo ranką po vaiko ranka, tokiu būdu tyrinėdamas daiktus.( McInnes & Treffry). Suaugęs gali tiesiog laikyti savo ranką po vaiko ranka ir laukti vaiko iniciatyvos. Susipažįstant su nepažįstamais daiktais vaiko ranka uždedama ant daiktą tyrinėjančio suaugusiojo rankos. Mokytojas lėtai tyrinėja daiktą, stengdamasis išlaikyti vaiko ranką virš savosios. Kitu būdu mokytojas stengiasi lėtai išstumti savo ranką, kol vaikas pirštų galiukais paliečia daiktą pats. Ši strategija laikoma pati efektyviausia regos likučio neturinčių vaikų ugdyme.

Adaptuoti ženklai ir gestai. Adaptuoti ženklai ir gestai yra taktilinės regimųjų gestų adaptacijos (Chen, 1995). Adaptuojamas gesto rodymo būdas (rankos forma, rankų padėtis kūno atžvilgiu, rankų judesiai ir kūno vieta). Gali būti individualūs pritaikymai kiekvienam kurčneregiui. Tai aktyviai besivystanti gestų vartojimo sritis. Kai kurie terminai gali būti netikslūs ir reikalingi bendro aptarimo. Kai kurie metodai:

  • Taktilinė gestų kalba .Klausytojas” deda savo rankas ant kalbančiojo rankų. Patyrę taktiliniai kalbėtojai gali viena ranka klausytis, o kita ranka kalbėti klausančiojo rankai. “Klausančių ir “kalbančių” rankų padėčių suformavimas yra svarbiausia kurčneregių vaikų komunikacijos ugdymo užduotis.
  • Bendri gestai. Adaptuotų gestų rūšis, kai suaugęs ranka ant rankos būdu formuoja vaiko gestus rankomis. Naudojam vaikams, turintiems fizinę negalę ir CP.
  • Kūno ženklai. Kalbėtojas gestus formuoja ant vaiko kūno vietų, bet ne rankų. Pvz. ženklas “valgyti” gali būti formuojamas liečiant vaiko lūpas. Kūno ženklai grindžiami gestais, kurie yra simboliai ar žodžiai. Vaikas gali suvokti tai tik kaip taktilinę užuominą, bet ne žodį.
  • Pagrindinių žodžių gestai. Naudojami tik atrinkti gestai perduodantys pagrindinę mintį. Pvz. pagrindinis gestas “žaisti” naudojamas vietoj “Ar tu nori žaisti?” Šie metodai naudojami kurčneregiams vaikams, turintiems kitų sudėtingų vystymosi sutrikimų.

Taktilinė reprezentacija. Taktilinės reprezentacijos daiktai yra “prasmės pernešėjai” vaikui. Pvz. naudojant žaislinę mašinėlę kaip būdą pasakyti “važiuosime mašina” gali būti visiškai nelogiškas vaiko taktilinės patirties prasme. Gabalėlis saugos diržo gali būti geriau susijęs su taktiline vaiko patirtimi. Neregių ir žymią silpnaregystę turinčių vaikų mokytojams verta įprasminti taktilinę, bet ne vizualinę vaiko patirtį. (Downing & Eichinger, 1990; Rowland & Schweigert, 1998)

Taktilinė nuoroda. Taktilinės nuorodos ar užuominos yra svarbi mažų vaikų ankstyvosios komunikacijos ugdymo dalis. Numatyta lietimo prasmė susiformuoja nuo specifinės situacijos ir konteksto. Ji turi būti pastovi ir nuosekli. Vaikas nesuvoks taktilinės nuorodos, jei skirtingi žmonės naudos ta patį taktilinį prisilietimą skirtingais tikslais. Pvz. vaiko tapšnojimas per petį gali reikšti:

  • Teigiamas pastiprinimas („puikiai padirbėjai“)
  • Prašymą ar nurodymą („sėskis“)
  • informaciją („tavo eilė“)
  • nuraminimą („neverk“)

Daiktų ar asmenų nuorodos. Daiktai ar jų dalys naudojami veikloms ar asmenų nuorodoms įprasminti. Naudojami informuoti, prašyti, ar atsakyti.

Norint išmokti komentuoti savo rankomis sąveikų su kurčneregiais metu, būtina sugebėti atsispirti bandymams visada vadovauti ir atlikinėti už kitą asmenį tai, ką jis gali pats. Tai dažnai pasitaiko praktikoje, nes kyla natūralus noras padėti asmeniui, kuriam pagalba atrodo būtina dėl jo jutiminės negalės. Reikia įsidėmėti, kad kurčneregys gali pats atrasti įvairius dalykus, daug ką pastebėti ir siūlyti, nors mes ir ne visada kreipsime jo rankas to link, ne visada joms vadovausime. Todėl vaiko rankoms reikia duoti laisvę ir laiko saviraiškai.

Viena suaugusi moteris (kurčneregė) yra aprašiusi savo patirtį apie prisilietimus po operacijos, kai atsigaudama po narkozės ima jausti savo kūną. Dar būdama be akinių ir be klausos aparato, ji pajuto rankos prisilietimą – glostymą, kuris tarsi sakė jai, kad „viskas yra gerai“… Ta ranka jai reiškė visą pasaulį. Tuo momentu ji perdavė daug daugiau nei tai padaryti galėtų regėjimas ir klausa…

Taigi rankų prisilietimai mūsų kultūroje – didžiulė vertybė, kuri kaip išraiškos priemonė dažnai ir visai be reikalo yra ignoruojama. Kurčneregiai gali būti mūsų mokytojais, kurie mus visus gali išmokyti, kaip sumaniai naudotis savo rankomis.

Dalia Taurienė, 2011