Kurčneregių ugdymas Rusijoje


Kurčneregių ugdymo patirtis Rusijoje

(parengė Nadežda Baranovskaja)

 

  1. Mesčiarekovas buvo Sovietų sąjungos psichologas ir defektologas, psichologijos mokslų daktaras. Jis įkūrė specialią mokymo įstaigą kurčneregiams vaikams Zagorskio mieste (dabar Sergievas – Pasadas). 1945 m. šis žmogus įstojo į Maskvos Valstybinio Universiteto Filosofijos fakultetą. Paskutiniame kurse dirbo vyresniuoju laborantu. Baigęs universitetą A.Mesčiarekovas įstoja į Psichologijos Institutą į aspirantūrą. 1953 m. apsigynė disertaciją. 1960 m. Defektologijos institute kurčneregiams vaikams organizuoja laboratorinius mokymus ir auklėjimą, o po metų sudaro eksperimentinę kurčneregių vaikų grupę mokymui.

1961 m. A.Mesčiarekovas su kitais defektologais apsilanko Rumunijoje, o 1962 m. ir 1967 m. Didžiojoje Britanijoje dalyvauja tarptautiniuose seminaruose tema „Kurčneregystės problemos“. Vėliau pas šį žmogų atvažiuoja žinomi užsienio specialistai iš įvairių šalių.

1971 m. gegužės mėnesį sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją tema „Kurčneregiai vaikai“. Po 10 metų jam įteikta pomirtinė Valstybinė premija už kurčneregių vaikų mokslinės sistemos įkūrimą.

Kurčneregystė – sunkiausias žmogaus eksperimentas, sukurtas gamtos. Tai eksperimentas, kuris prasiskverbia į vieną sunkiausių problemų.

Kurčneregis vaikas netenka normalaus žmoniško bendravimo, jis tampa vienišas. Vienatvė – nesivystimo pasekmė arba psichikos degradacija. Todėl kurčneregys – tai būtybė be žmoniškos psichikos, tačiau jis turi galimybes ją turėti. Specialiai organizuoto auklėjimo ir mokymo dėka kuriamos sąlygos žmoniškos sąmonės tyrinėjimui.

Jeigu kurčneregiui vaikui nebus organizuotas specialus bendravimas, šis vaikas bus visiškai vienišas, vadinasi, nesivystys jo psichika. Be specialiai organizuoto mokymo toks vaikas neišmoks žmoniškai nei veikti, nei mąstyti, nei jausti. Todėl labai svarbu suformuoti, išugdyti elgesį ir psichiką specialių metodų dėka. Daug autorių, kurie stebėjo kurčneregius iki mokymo, matė, jog vaikas be specialaus įsikišimo nesivysto psichiškai. Auklėjant įprastą vaiką galimos pedagoginės klaidos gali būti praktiškai pataisytos. Tačiau kalbant apie kurčneregį vaiką klaidos nepataisomos.

Anksčiau kurčneregių auklėjimas buvo labai susijęs su religija. Jei bažnyčioje mokė kalbos, tai buvo daroma ne bendravimui su žmogumi, bet „bendravimui su Dievu“, t.y. maldų mokymui. Pirmoji savarankiška kurčneregių mokykla – internatas buvo atidaryta Švedijoje. Ją įsteigė švedė Elžbieta Anper – Nordin, kuri domėjosi kurneregiais. Antra atskira įstaiga buvo atidaryta kunigu G.Riemannu Vokietijoje.

Zagorskio vaikų namai

Tai kurčneregių vaikų mokymo įstaiga.

Pirmais kurčneregių vaikų mokytojais vaikų globos namuose buvo įvairių mokyklų pedagogai, kurie lankė paruošiamuosius kursus. Mokymo rezultatai kiekvieną dieną buvo fiksuojami specialiame sąsiuvinyje – dienoraštyje. Kiekvienam vaikui mokslo metų pabaigoje buvo sudaroma išsami charakteristika. Joje rašydavo pedagogų ataskaitas. Globos namuose grupėje mokėsi nuo 2-jų iki 5-kių vaikų.

Ten gyvena 50 vaikų, dirba 50 pedagogų – auklėtojų. Pedagogas dirba po 5 val. per dieną su 3 – jų vaikų grupe. Pedagogai nuolat su auklėtiniais užsiima, todėl vaikams nelieka laiko dykaduoniauti, nes tai veda prie psichinės degradacijos. Darbui su kurčneregiu reikalingi įvairių specialybių pedagogai: ikimokyklinio ugdymo, pradinių klasių, dalykų pedagogai, psichologai, logopedai, surdopedagogai. Šiuose vaikų namuose mokomi vaikai iš visos šalies. Namų administracija siunčia vaikų tėvams klausimyną, kaip jų vaikai elgiasi skirtingose situacijose. Atsakymai medicinos dokumentuose ir tėvų klausimyne leidžia nustatyti specialioje programoje vaiko mokymosi galimybes. Jei paaiškėja, kad vaikas be aiškios smegenų patologijos, tėvelius su vaiku kviečia į Zagorskio vaikų namus konsultacijos. Vaiką kompleksiškai tyrinėja savaitę (būna ir ilgiau). Nustato klausą ir regėjimą, protinį išsivystymą. Vėliau pedagogai ruošia specialias programas. Esant smegenų patologijai tėvams siūloma vaiką atiduoti į vaikų namus, skirtus psichiškai nesveikiems. Būna, kad vaiką Zagorskio namuose palieka metams – stebėjimui. Tėvai susipažįsta su Brailio rašymu, daktiliu, taip pat siūloma išmokti artimiesiems ir giminėms, su kuo vaikas kontaktuos būdamas namuose. Tėvai, kai vaikas būna namuose, privalo tęsti mokymą ir vykdyti pedagogo instrukcijas.

Kaip rašoma A. Mesčiarekovo knygoje, pirminė mokymo užduotis – pedagogo – auklėtojo ir kurčneregio vaiko kontaktas. Kiekvienas kurčneregio mokymo etapas organiškai susijęs su konkrečia veikla. Pvz., pedagogas, laikydamas savo rankoje vaiko ranką, kabina šaukštu maistą, neša jį link burnos ir šaukštu liečia burną – taip pedagogas skatina, kad vaikas pats įsižioti ir burna paimtų maistą. Palaipsniui pedagogas sumažina savo aktyvumą ir vis lėčiau neša šaukštą link vaiko burnos. Taip atsiranda vaiko aktyvumas. Kadangi vaikas nori valgyti, jis vis greičiau užkabina maistą ir neša jį prie burnos. Po kiek laiko vaikas jau valgo savarankiškai. Pagal A.Mesčiarekovą, tai vadinasi bendra atskira veikla. Šioje bendroje atskiroje veikloje pedagogas griežtai stebi savo aktyvumo dozavimą, kad nenuslopinti mažiausio vaiko aktyvumo.

Toks bendras veiksmas su daiktais yra pirmas pedagogo ir vaiko kontaktas. Čia vyksta minčių pasikeitimas daiktų dėka. Pedagogas ir vaikas klaba daiktų „kalba“. Daiktų įvairovė daro vaiko elgesį vis žmoniškesnį, išsiugdo žmogaus psichika. Kitame etape formuojasi speciali bendravimo priemonė – „natūralūs“ gestai. Pvz., pėdkelnių rengimas.

A.Mesčiarekovas visada reikalavo iš auklėtojų ir pedagogų didžiausio atidumo, kad pamatytų menkiausią mažojo žmogeliuko savarankiškumo pasireiškimą kiekviename etape. Pastebėjęs bent menkiausią užuominą, tuoj pat (nedelsiant) reikia susilpninti vyresniųjų pastangas. Tai pagrindinis A.Mesčiarekovo pedagogikos įsakymas, kuris remiasi noru suprasti psichologijos humanizuojantį procesą. Procesą, kuris formuoja žmogaus psichiką. Kitaip negalima. Kitaip jūs turėsite visą gyvenimą rūpintis mokiniu ir vedžiosite jį už rankos. Auklėtojas turi prisiimti visą atsakomybę už vaiko pastangų vaisius. Jam niekas netrukdo, bet ir niekas nepadeda. Kurčneregystė yra sunkus testas pasitikrinti auklėtojo pedagogines galimybes ir gebėjimus.

Pagrindinė detalė – suaugusiojo rankų veikla turi sumažėti tiksliai tiek, kiek tos veiklos atsiranda vaiko rankutėje. Jeigu jūs ir toliau su tokia pat jėga, kaip ir pradžioje, vadovaujate nepastebėję, kad vaiko ranka daro nedrąsius ir gremėzdiškus judesius ir bando padėti, tai šie bandymai nutraukiami. O kam šiai rankai stengtis, kai ji įprato, jog suaugusiojo ranka viską padaro greičiau ir geriau?

Kaip rašo pedagogas, kurčneregių pasaulyje svarbiausia ir sunkiausia šioje pedagogikoje yra vaiko aktyvumo formavimas ir auklėjimas. Vaikas pedagogo rankose ne molis, iš kurio galima išgauti bet kokią formą. Kad mokymas ir aukėjimas būtų sėkmingi, šį „molį“ ,t.y. vaiką, reikia paversti vaiką iš objekto į subjektą, t.y. padaryti jį aktyvų. Kol kurčneregys neparodys elementaraus savarankiškumo bendrame su pedagogu procese (pvz., valgymo ar tualeto), jis niekada netaps žmogumi. Čia pedagogikos atsakomybė – nepaleisti iš akių pirmo (net menkiausio) vaiko savarankiškumo.

Pedagogas viską daro kartu su vaiku, laikydamas jo rankas savose. Kai tik vaikas padaro pirmus savarankiškus veiksmus, auklėtojas iš karto mažina savo aktyvią pagalbą, t.y. suteikia vaikui daugiau laisvės. Taip formuojasi ir vystosi veiksmo vaizdinys. Šių vaizdinių dėka vaikas savarankiškai veikia (iki to tai darė kartu su pedagogu). Taip bendra veikla pavirsta į atskirą. Taip atsiranda mąstymo veikla. Kad vaikas būtų aktyvus, pedagogui pakanka tik pradėti kartu veiklą. Tai bendravimas tarp vaiko ir suaugusiojo.

 

Kaip formuojasi kurčneregio žmoniška psichika

Kurčneregys yra izoliuotas, kaip rašo A.Mesčiarekovas. Jo vienatvė pristabdo psichinę raidą, degraduojasi psichika. Anksčiau tiflosurdopedagogai manė, jog žmogus skiriasi nuo gyvulio tik tuo, jog turi sakytinį mąstymą. Ir pedagogai stengėsi formuoti sakytinę kalbą. Tačiau nesivystė žmoniška psichika.

Praktika parodė, pasak A.Mesčiarekovą, jog sakytinės kalbos formavimas negali būti pirmu žingsniu psichikos vystyme. Kad vaikas išmoktų žmoniškai mąstyti, reikia formuoti jo žmonišką elgesį. Vaikas turi išmokti savitarnos. Savitarnos formavimas – labai sunkus darbas. Tęsiasi savaitės, o būna užtrunka ir mėnesiai formuojant naują paprastą veiksmą. Atsiranda atskiri elementai, kuriuos atlieka vaikas savarankiškai. Atsiranda pirmi savarankiškumo bandymai, tačiau jie dar nesiekia tikslo. Pvz., vaikas bando nešti šaukštą prie burnos, tačiau į burną nepataiko, tačiau jis tai daro, jis bando. Čia labai svarbu nepraleisti pirmo savarankiško pasireiškimo, aktyvumo. Atsiradęs vaiko aktyvumas lengvai gęsta, jei suaugęs veiksmą atlieka už jį. Suaugusio pagalba turi būti griežtai dozuota: ne per didelė ir ne per maža. Kai vaikas sugebės savarankiškai šauktą nunešti iki burnos, jis tai darys su mielu noru.

Kurčneregio vaiko savitarnos mokymas vyksta taip: iš pradžių suaugęs veiksmą atlieka pats, pvz., prausia vaiką. Auklėtinio rankos ant suaugusiojo rankų arba suaugusiojo rankose. Vaikas pasyviai atlieka veiksmą. Vaikas susipažįsta su veiksmais, suvokia veiksmų seką ir rezultatą. Tada auklėtojas tuos pačius veiksmus atlieka vaiko rankomis. Toliau didėja vaiko aktyvumas, o auklėtojo aktyvumas mažėja. Ir jau vėliau vaikas veiksmą atlieka savarankiškai, o suaugęs padeda, jei reikia pagalbos. Pagaliau, vaikas visą veiksmą atlieka savarankiškai.

Daiktas, kurio nepažįsta kurčneregys, o jam davė į rankas, yra svetimas, neapčiuopiamas, neaiškus. Palaipsniui plečiasi daiktų ratas.

Taip pirminio mokymo metu formuojasi aplinkinių daiktų vaizdiniai ir teisingas jų naudojimas. Šis laikotarpis – žmoniškos psichikos pagrindas.

Vaiko aptarnavimas (rengimas, maitinimas, tualetas) yra pirmas ir paprastas bendravimo būdas. Šiuo atveju aktyvus yra pedagogas, o vaikas pasyvus. Kad vaikas būtų sotus ir apskritai gyventų, jam reikia žmonių. Be jų jis nepajėgus gyventi. Suaugęs vaiką maitina, rengia, prausia. Šis aptarnavimas yra pirmas bendravimo būdas tarp suaugusiojo ir vaiko. Tačiau jis dar neturi tikslo. Suaugęs vaikui yra gamtinių reikalų įrankis. Aptarnavimo metu vaikas palaipsniui padeda suaugusiam, pvz., kai suaugęs rengia vaiką, jis kelia koją ar ranką ir pan. Čia labai svarbu pamatyti pirmo aktyvumo, visaip jį skatinti, stimuliuoti. Šis minimalus aktyvumas pereina į kitą etapą – atsiranda darbo pasidalijimas: suaugęs pradeda veiksmą, o vaikas jį tęsia. Tai yra pirmoji „kalba“. Tam tikras suaugusiojo prisilietimas tampa vaiko aktyvaus veiksmo signalu.

Pirmas specialaus bendravimo būdas yra gestai, kurie apibūdina daiktus ir jų veikimą. Valgant, prausiantis, rengiantis ir pan. vaikas naudoja labai daug daiktų. Jis juos apčiuopia, susipažįsta su jais, tyrinėja. Šių daiktų veikimo vaizdinys ir yra pirmi gestai. Gestai yra kurčneregio vaiko pirmoji kalba, būtini bendraujant su aplinkiniais žmonėmis. Ryšys tarp gesto ir daikto akivaizdus vaikui, nes gestas piešia daiktą arba vaizduoja jo funkciją. Gestas susijęs su konkrečiu daiktu taip, kaip negali būti susijęs nė vienas žodis. Gestas – tai ženklas, po kurio galima formuoti žodį. Vaikui gestų reikia tiek, jog suvoktų daiktų reikšmę ir veiksmą gestų dėka. Ugdant kurčneregį vaiką didelę reikšmę turi žaidimas. Kadangi šie vaikai nemato ir negirdi, kaip įprasti vaikai, juo specialiai moko žaisti. Labiausiai žaidimui tinka lėlė. Vaikas aptinka, jog lėlę galima šukuoti tom pačiom šukom, kuriom jį šukuoja auklėtoja, galima aprengti suknelę, apauti šlepetes ir pan. pirminis kurčneregio mokymas ir auklėjimas arba, kitaip tariant, „žmoniškėjimas“ – unikalus ir sunkus pedagoginis procesas, reikalaujantis iš pedagogų daug jėgų ir darbo.

A.Mesčiarekovas sako, kad žmogus formuoja savo psichiką. Jis kritikuoja užsienio surdotiflopedagogus, kad kurčneregio vaiko auklėjimą reikia pradėti nuo kalbos mokymo, kuri, atseit, pažadina jo „sielą“. Iš tikrųjų tai veda prie tuščio verbalizmo. Iš pradžių vaikas mokomas paprastos savitarnos, kurios metu išmoksta naudotis daiktais, kurie būtini žmogui (rūbai, indai, baldai ir pan.). Vaikas susipažįsta su daiktų ypatumais ir jų naudojimu. Kurčneregio vaiko galvoje atsiranda išorinio pasaulio vaizdinys, pilnas žmoniškų daiktų. Kai kurčneregys kontaktuoja su aplinkiniais žmonėmis ir veikia kartu su jais, atsiranda pirmi dvasiniai poreikiai (ne tik materialūs).

 

Šiek tiek informacijos apie Heleną Keler ir jos mokytoją…

Spektaklyje pagal pjesę apie Heleną Keler daktaras Anagnosas, Perkinsono mokyklos direktorius ir jaunos mokytojos Anos Sullivan mokytojas, kurčneregius vaikus palygino su užrakintu seifu. Šiam seifui, kaip manė Anagnosas, reikia parinkti raktą, atrakinti seifą ir gali būti, jog ten aptiksime brangenybes. Direktorius turėjo omeny, aišku, žmoniškos sielos brangenybes. Esmė ta, jog svarbiausia jas ten (sieloje) aptikti. Tuo raktu ir buvo žodis „vanduo“.

Helenos mama skaitė apie Perkinso mokyklos ugdytinę, kuri pradėjo daktiliuoti. Ji buvo vardu Lora Bridžmen. Helenai tada buvo šešeri metai. Į jų šeimą atvažiavo, kaip mes žinome, jauna mokytoja A.Sullivan. Ana pati anksčiau buvo akla, kai mokėsi mokykloje, tačiau vėliau jai buvo atlikta akių operacija, kurios dėka regėjimas atsistatė. Ana skaitė apie pusę metų dr. Houvo užrašus, apie 6 m. bendravo su Lora, su kuria gyveno Perkinsono mokykloje. Perskaitusi užrašus įsitikino, kokie jie neveiksmingi, atmetė oficialios pedagogikos principus. Mokytoja suprato, jog ugdant kurčneregius negali būti išvis jokios pedagoginės sitemos. Ji manė, kad reikia protingai mąstyti, galvoti ir kiekvienam atskiram atvejui turi būti unikalus būdas spręsti klausimą. Ana buvo įsitikinusi, jog žmogaus išsivystymas yra vidinės dvasinės esmės išvyniojimas. Dirbant su vaikais ji parodė ryžtą, didelę kantrybę, drąsą ir pedagogo talentą.

Kai ji atvažiavo į Kelerių namus, Helena pažinojo daug įvairių namų apyvokos daiktų. Rodė daug gestų. Mokytoja iš karto pradėjo mokyti Heleną daktiliuoti. Mergaitė buvo tam pasiruošusi, nes turėjo daiktų vaizdinius ir mokėjo keletą gestų. Ana davė Helenai į rankas lėlę, ir kaip mes žinome, paėmusi mergaitės ranką pradėjo daryti kažkokius judesius (daktiliuoti). Šiam mokymui buvo skirtas tam tikras laikas – pamoka vyko nuo 12 iki 13 val. Tačiau, Ana pastebėjo, jog Helena viską geriau įsisavina ne pamokos metu, o natūralioje aplinkoje, pvz., pasivaikščiojimo lauke metu, žaidžiant. Taip jos pradėjo mokytis žodžių ir natūralioje aplinkoje, ir pamokoje. Tačiau mergaitei tie visi žodžiai buvo svetimi. Mokytoja ieško teisingo kelio. Ji savo dienoraštyje rašė: „Aš netaškysiu laiko pamokai. Elgsiuosi su Helena, kaip su 2 – mete mergaite. Man šovė mintis, jog reikalauti iš pamokas, kai dar žino mažai, yra absurdas. Klausiau savęs, kaip normalus vaikas išmoksta klabėti? Atsakymas paprastas: pamėgdžiojimu. Vaikas mato, kaip kiti daro tą ar aną ir jis taip daro. Iki to laiko, kai ištars pirmą žodį, vaikas puikiai supranta, ką jam sako. Aš paskutiniu metu stebėjau Helenos mažąją pusseserę. Jai apie 15 savo mamai. Mažutė atlieka įvairius veiksmus: „pabučiuok mamą“, „eik pas tėtį“, „ateik pas mane“ ir pan. Tačiau aš negirdėjau, kad mergaitė pati bandytų tarti nors vieną žodį. Šie pastebėjimai tapo metodikos, pagal kurią reikia mokyti Heleną, raktu. Aš jai kalbėsiu į ranką, kaip mažam vaikui sako į ausį, kadangi Helena geba pamėgdžioti ir viską suprasti, kaip ir normalus vaikas“.

Helena mokosi naujų žodžių, kaip paukštis skraidyti. Ana Sullivan konfliktuoja su tuometiniu pedagoginiu mokslu ir praktika. Ji vėl rašo: „Aš pradedu įtartinai žiūrėti į specialaus auklėjimo sistemas. Man atrodo, sistemos spėja, jog kiekvienas vaikas – idiotas, kurį reikia mokyti mąstyti. O tiksliau yra vaikui suteikti laisvės, taip jis mąstys daug ir teisingai. Jis turi visur laisvai vaikščioti, susipažinti su natūraliais daiktais, patirti įspūdžius. Jis neturi sėdėti prie stalo ir klausytis, kaip miela mokytoja mielu balseliu siūlo statyti akmens sieną iš medinių kubelių. Toks mokymas dirbtinai pildo protą. Sullivan rašė, jog pokalbis turi būti natūraliu dviejų žmonių vieninteliu tikslu. Jeigu vaiko galva tuščia, ar verta kalbėtis apie „šunį“, „katę“, „paukštį“? Žodžiai gali būti suprasti tik tada, kai vaikas turi vaizdinį. Mokytoja siekė, kad Helena jau turėtų vaizdinį, tik tada mokė žodžio. Žodžiai, išmokti savaime, neturi jokio tikslo. Todėl A.Sullivan antras vardas buvo „mokytoja“.

Į kurčneregių mokyklą buvo priimti vaikai, kurie geba mokytis. Kaip rašo A.Mesčiarekovas, kurčneregys yra izoliuotas dėl savo neįgalumo nuo aplinkinių žmonių ir taip nustoja vystytis jo psichika. Ji degraduojasi. Vaikas gali nustoti vaikščioti, savarankiškai valgyti, rengtis. Kartais šiems vaikas rašo diagnozę „protinis atsilikimas“. Organizuoto mokymo dėka, kaip buvo rašoma, jie gali mokytis ir intelektualiai vystytis. JAV taiko įvairius testus išsivystymo lygio nustatymui. Kurčneregiai, kurie mokėsi Perkinsono mokykloje JAV, laikė negabiais ir juos atleisdavo, jeigu vaikas neišmokdavo rašytinės kalbos.

Garsi prancūzų kurčneregė nuo gimimo Marie Erten, būdama 9 – rių, elgėsi kaip laukinis žvėris. Ją išmetė iš kurčneregių mokyklos kaip „idiotę“ ir įkišo į vienutę kamerą psichinėje ligoninėje. Specialaus patikrinimo metu išaiškino, jog jos smegenys normalūs ir ji gali būti mokoma. Į panašią situaciją ir tie vaikai, kurių kurčneregystė ne įgimta, o įgyta ankstyvojoje vaikystėje. Vaikas, kuris netenka regėjimo, klausos, netenka elgesio įgūdžių, kuriuos įsisavino iki ligos.

Pastebėjimai rodo, jog kurčneregiai, kurie nesimoko, gali ilgus metus sėdėti kambario kampe, nebendrauja su žmonėmis ir daiktais, psichiškai nesivysto, neišmoksta vaikščioti, žmoniškai valgyti ir gerti. A. Mesčiarekovo bendradarbis I.Sokolianskis aprašo „neteisingo auklėjimo atvejį“. Vienas berniukas, būdamas 5 – rių, neteko klausos. Iki ligos vystėsi visiškai normaliai. Vienintelis vaikas šeimoje. Kai I.Sokolianskis su juo susipažino, berniukui buvo 24 – ri, buvo jaunuolis. Kaip sakė jo mama, jaunuolis nesidomi aplinka ir gyvena augalinį gyvenimą. Savo miegamajame gerai orientuojasi, žino, kur miega. Geba apsirengti, pakloti lovą. Bet viską tai daro tik miegamajame. Už jo ribų jis bejėgis, iš karto tupiasi ant grindų ir mūkia, rodydamas bejėgiškumą. Konsultacijos metu jaunuolis parodė savo gebėjimus: atsistojo ant kelių, palenkė galvą ir atsistojo ant galvos, keldamas iš pradžių vieną, paskui kitą koją. Taip išstovėjo apie 3 minutes. Ir nuleido kojas tik tada, kai palietė jo kojas. Mama užsiminė, jog sūnus gali išstovėti ir ilgiau. Kas to išmokė, mama nepasakė. Maitinti jį buvo sunku – mėtė maistą, imdavo iš kaimyno. Todėl maitinti reikėjo atskirai. Pabeldi per stalą ir jaunuolis traukia rankas ir kurį laiką sėdi ramiai. Aktyvus jis būdavo tik tada, kai reikėjo valgyti. O visą kitą laiką sėdėdavo savo miegamajame ramiai, palinkęs galvą. Atrodė, jog miega, o iš tikrųjų jis kantriai laukė, kada jį nuves valgyti.

Konsultacijos metu jam davė vyšnių. Jaunuolis godžiai jas valgė, nors nesenai gerai pavalgė. Peršasi išvada, kaip rašo I.Sokolianskis, jog iš šio jaunuolio išeitų gana protiškai išsivystęs žmogus. Tačiau neteisingas šeimos auklėjimas ir nesveika tėvų meilė padarė sūnų invalidu. Taip kurčneregystė nedėkingų sąlygų dėka ir pusiau gyvulišku, kadangi žmoniškos psichikos vystymas tokiais atvejais nesivysto. Nors vaiko protas medicininiu požiūriu gali būti visai normalus. Prancūzų psichologas Lemanas rašė: „Nežinomybės baimė, tamsuma, supanti kurčneregius, bendravimo nebuvimas priverčia juos netekti proto jausmą. Todėl dažnai apie juos mano, jog kurčneregiai idiotai arba bepročiai.

Pasak A.Mesčiarekovą, daugelio praeities tiflopedagogų klaida – jie pradėdavo savo auklėtinių mokymą nuo bandymo formuoti kalbą. Pagrindiniu skirtumu tarp žmogaus ir gyvūno jie laikė „klabos dovaną“ ir formavo kalbą žodine, rašytine arba daktilio forma. Tačiau ši „kalba“ kabėjo ore ir negalėjo būti psichinio vaiko vystimosi pagrindu.

Kurčneregio vaiko pasaulis iki mokymo tuščias ir nedaiktinis. Pažinti kurčneregio vaiko pasaulį galima tik vienu keliu – taktilika. Kiekvienas vaikas turi kasdienio gyvenimo įgūdžių (valgis, tualetas, apsirengimas – nusirengimas). Pirmas susipažinimas su aplinkinio pasaulio daiktais vyksta kasdienio gyvenimo įgūdžių procese. Pvz., valgio metu valgo šaukštu, šakute. Suaugęs maitinimo metu, laikydamas vaiko rankas savo rankose, moko jį naudotis šaukštu, lėkšte, servetėle. Šiame procese vaikas priverstinai susipažįsta su daiktais. Priverstinai todėl, kad daiktai, naudojami valgio metu, yra pastiprinimo sąlyga. Kitu metu šie daiktai įdėti į ranką iš karto krito arba vaikas juos stūmė, kadangi daiktai nesukeldavo vaiko reakcijos. O valgant šie daiktai yra būtini vaikui. Visiškai nauji daiktai (tokie kaip tušinukas, degtukų dėžutė, pieštukas), duoti į neapmokyto vaiko rankas, neapčiuopiami, vaikas juos meta. Tačiau į puodelį ar šaukštą vaikas reaguoja. Nauji daiktai, duoti vaikui, kruopščiai „apžiūrimi“ rankomis su auklėtojo pagalba. Vaikas susipažįsta su kiekvieno daikto paskirtimi.

Kokie tai daiktai? Tai, visų pirma, kasdieniai gyvenimo daiktai – šaukštas ir šakutė, lėkštė, kėdė ir stalas, už kurio sėdi vaikas, šaukštelis, kuriuo maišo cukrų puodelyje. Vaikas išmoksta gerti iš puodelio, naudotis servetėle. Jis mokomas tam tikru laiku, pagal režimą eina miegoti į lovytę, gulasi ant paklodės ir pagalvės, klojasi koldra, įpranta įprastu laiku keltis iš lovos, kloja ją, eina į tualetą ar ant puodelio, daro rytinę mankštą, prausiasi, atsuka – užsuka čiaupą, naudoja muilą ir juo išmuilina rankas, nusiplauna muilą, valosi dantis dantų pasta, nusišluosto, šukuojasi, apsimauna – nusimauna kelnaites, pėdkelnes, kelnes, megztinį arba suknelę, kojines, batukus, striukę, kepurę; vaikas mokomas atidaryti ir uždaryti duris, keltis ir leistis laiptais, vaikščioti, sėdėti kėdėje ar sofoje, žaisti su kamuoliu, lėle ir kt. žaislais. Kaip sako A.Mesčiarekovas, praktiškai visas kurčneregių vaikų gyvenimas, pagal nustatytą režimą, yra jo nenutrūkstamas mokymas. Kol nesuformuoti pirmi kasdienio gyvenimo įgūdžiai, užsiimti sensomotorine vaiko veikla negalima, nes tai ne tik nenaudinga veikla, bet ir kenksminga, kadangi kelia vaikui pasibjaurėjimą mokytis. Pagrindinė pedagoginė užduotis šiame vystimosi periode turi būti kasdienio gyvenimo įgūdžių mokymas.

Visais atvejais būtina atsižvelgti į vaiko pasiruošimą mokymui. Įgūdžių mokymo procese būtina atidžiai stebėti vaiko aktyvumą. Būtina nepraleisti nė vienos užuominos į savarankišką to judesio, kurio moko, atlikimą. Kurčneregiai vaikai lengvai pripranta, jog už juos viską atlieka suaugusieji. Jeigu praleidi nors menkiausią aktyvumą, kaip rašo A.Mesčiarekovas, šis aktyvumas gęsta ir jį keičia pasyvumas.

Į Zagorskio vaikų namus priima tokio amžiaus vaikus, kai jie fiziškai sustiprėję ir gali vaikščioti. Jeigu vaikas visą laiką buvo ant suaugusiojo rankų, reikia kuo greičiau jį nuo šio įpročio atpratinti ir mokyti savarankiškai vaikščioti. Režimo laikymasis – svarbiausias auklėjimo faktorius nuo pat gimimo. Pirmas kūdikio vidaus organas, signalizuojantis laiką, yra jo skrandis. Kurčneregio svarbiausiu laiko signalu yra jo tiesioginiai praktiniai veiksmai, atliekami tam tikra tvarka. Kurčneregių auklėjimas, kaip pačių mažiausių vaikų, prasidėdavo nuo režimo. Nes režimas – svarbiausias faktorius orientuotis laike. Mokant vaiką gyventi pagal režimą reikia laikytis griežtos tvarkos. Tik šitaip jie gali suprasti teisingą ateinančių įvykių seką.

Pagal A. Mesčiarekovo pedagogiką, be režimo kurčneregis vaikas orientuotis laike visiškai negali. Režimas tampa jam žmonišku laiku. Fiksuota, kartojama veiksmų seka, atliekama dienos bėgyje, padeda vaikui numatyti, kas bus visą dieną.: jis žino ne tik tai, kas buvo, bet ir įsivaizduoja, kas bus. Aplinkui turi būti stabilumas. Kiekvienas daiktas, kuriais naudojasi vaikas, turi būti griežtai toj pačioj vietoj. Mokymo orientuotis metu vaikas susipažįsta su daiktais, kuriuos sutinka savo kelyje. Šie daiktai iščirai apčiuopiami vaiko rankomis.

Supažindinęs kurčneregį auklėtinį su nauju daiktu pedagogas siekia organizuoti veiklą taip, jog susidarytų daikto vaizdinys. Tačiau kurčneregio vaiko gyvenimas – tai ne tik tęstinis supažindinimas su naujais daiktais, kuriais jis anksčiau nebuvo niekada matęs. Atvirkščiai, įprastas tokio vaiko gyvenimas (kaip ir kiekvieno kito žmogaus) bėga pažįstamų daiktų aplinkoje. Pažįstamą daiktą jis jau atpažįsta ir nereikia ilgo laiko jį tyrinėti. Pagrindinis ir beveik vienintelis daiktų vaizdinių formavimo šaltinis yra taktilinė veikla. Rankų dėka formuojasi beveik visas kurčneregio vaizdinių pasaulis.

Kasdienių gyvenimo įgūdžių įsisavinimas tokį vaiką daro žmonišku. Aplinkinis pasaulis jiems netuščias, o užpildytas reikiamais jiems daiktais, kuriais vaikas gali teisingai naudotis, kurie adekvačiai atsispindi jų pasąmonėje vaizdine – veiksmo forma. Tokių vaikų elgesys tikslingas ir protingas. Nekreipiant dėmesio į tai, jog šie vaikai nekalba, juos charakterizuoja normalus žmoniškas elgesys ir žmoniška psichika.

Namuose vaikai valgydavo tik su šaukštu – šakutę ir peilį tėvai bijojo duoti. Zagorskio vaikų namuose jie išmoko naudotis šakute ir peiliu, tepė ant duonos sviestą. Pvz., taip prasidėdavo vaikų rytas. Ryte ateidavo auklėtoja ir rodė kiekvienam auklėtiniui atskirai, kad jau laikas keltis. Vaikai kėlėsi, klojo savo lovas, ėjo į tualetą, vėliau darė mankštą salėje (žiemą), o vasarą – lauke; po rytinės mankštos nusivilkdavo marškinius ir tik su kelnaitėmis ėjo praustis, maudėsi iki juosmens, valėsi dantis, šluostėsi. Paskui vaikai dėjo muilą, dantų pastą ir šepetuką į spintelę, kabino rankšluostį, apsivilkdavo rūbus ir ėjo į valgyklą pusryčiauti. Baigę valgyti auklėtiniai pagal signalą kėlėsi nuo stalų ir ėjo į klasę mokytis. Po pamokų – pasivaikščiojimai lauke. Ir taip iki dienos pabaigos: vienas veiksmas keitė kitą, vienos veiklos baigimas buvo kitos signalu.

Kaip rašo A. Mesčiarekovas, auklėtiniams rodė, kaip reikia tvarkytis kambariuose. Jie kartu iš pradžių su suaugusiais, vėliau savarankiškai, šluostė dulkes nuo stalo, spintų, langų. Vaikai prižiūrėjo kambarines gėles, jas laistė. Auklėtiniai turėjo įprotį tvarkyti savo žaislus. Visi šie veiksmai buvo atliekami auklėtojo pagalba – auklėtojas, laikydamas auklėtinio rankas savose, atlikdavo jo rankomis tam tikrus veiksmus arba mokė vaiką atlikti veiksmą pagal atkartojimą. Mokant pagal atkartojimą didelį dėmesį skyrė veiksmo rezultato suvokimui. Kad vaikas suformuotų vaizdinį apie tai, kas turi pasikeisti veiksmo rezultate.

Kaip rašo A. Mesčiarekovas savo knygoje, ikimokyklinio auklėjimo praktikoje didelę reikšmę turi lipdymas, veikla su kubais, piramidėmis ir panašiais daiktais. Šioje veikloje vaikas gauna sensomotorinį vystymą. Šiose veiklose vaikas susipažįsta su aplinkiniais tikrais daiktais ir įsisavina jų funkcijas. Lipdymas ir konstravimas nukreipti į sensomotorinį vaikų vystymą. Jie reikalingi, kad vaikai lygintų juo su tikrais daiktais. Lipdymu vaikai pradeda užsiimti tik tada, kai jie sugeba priimti šią užduotį. Kol nesuformuoti pirmieji kasdieniai įgūdžiai, kol nesuformuotas susidomėjimas aplinka ir kol vaikas neišmoko mėgdžioti suaugusiojo, vaikas atsisako lipdymo. Iš pat pradžių lipdymo mokymas kuriamas kaip tikrų daiktų, kuriuos vaikas pažįsta, kopijavimas. Kurį laiką vaiko rankos tik „ apžiūri“ auklėtojo rankas, kuris lipdo pažįstamą daiktą. Vėliau auklėtojas iš minkšto plastilino vaiko rankomis lipdo tą patį daiktą. Nulipdytas daiktas tapatinamas su tam tikru realiu daiktu. Vaikas turi suprasti, kad nulipdytas daiktas – tikro daikto kopija. Todėl iš pradžių lipdomi nedideli daiktai – šaukštai, lėkštės, puodeliai. Po kiek laiko vaikas pats išmoksta kočioti, minkyti plastiliną ir pan. Lipdymas vaikui būtent tuo ir patinka, kad rezultate gaunasi tikrų daiktų mažosios kopijos. Ši veikla prasideda nuo tikro daikto „čiupinėjimo“, kurį vaikas vėliau lipdys. Tačiau tas daikto „apžiūrėjimas“, čiupinėjimas turi būti gilus (nepaviršutiniškas), nes kitaip vaikas nenulipdys.

Formuojant kurčneregių vaikų mimikas reikalingas specialus mokymas ir speciali metodika. Apčiuopdamas auklėtojo ar kito žmogaus veidą, besišypsantį ar liūdną, vaikai mokomi natūraliai šypsotis, juoktis, pykti ir pan. Šių vaikų mokymas ir auklėjimas vyksta pagal specialius mokymo planus, programas, kurie skirstomi į paruošiamąjį ir mokyklinį etapus.

Į šią mokymo įstaigą priima vaikus nuo 3 – jų metų. Pasak A.Mesčiarekovą, kuo anksčiau šis vaikas bus mokomas, tuo daugiau jis išmoks. Rašant programas pedagogai orientuojasi ne į vaiko amžių, bet į jo išsivystymo lygį. Viso paruošiamojo etapo pabaigoje vaikas turi priprasti prie režimo, įsisavinti kasdienio gyvenimo įgūdžius, išmokti orientuotis erdvėje, išmokti gestų kalbos ir daktilį, mokėti žaisti, lipdyti iš plastilino ir konstruoti aplinkos daiktus, išmokti daryti rytinę mankštą ir specialius pratimus. Dirbant su vaikų grupe buvo paruoštas planas, į kurį įeina šie punktai:

  1. režimo įpratimas;
  2. mokymas orientuotis. Sukurti daiktų, esančių kambaryje, koridoriuje, tualete, valgykloje, vaizdinį;
  3. kasdienių gyvenimo įgūdžių formavimas;
  4. žaidimo mokymas;
  5. bendravimo priemonių vystymas. Išmokyti suprasti ir gestais rodyti režimo momentus (valgyti, miegoti, rengtis, nusirengti, eiti, praustis, tualetas), mokyti gestų žaidimo procese (lėlė, žaisliniai baldai, indeliai ir kt.), formuoti gestų – nurodymų supratimą (atnešk kamuolį, lėlę, lėkštę, šaukštą), išmokyti vaikų ir auklėtojų vardų pirmųjų raidžių;
  6. sensomotorinis vystymas. Mokyti užmauti žiedus ant piramidės, grupuoti kubus, pagaliukus, verti karolius. Mokyti lipdyti paprastus daiktus, vystyti judesius judrių žaidimų ir specialių pratimų dėka.

 

Kalbos vystymas

                      Kurčneregių vaikų mokyme svarbią vietą užima bendravimo būdų įsisavinimas. Pirmasis specialaus bendravimo būdas yra gestai. Gestais apibūdiname daiktus, jų funkcijas, veiksmus, elgesio elementus. Gestų įsisavinimas – reikalingas kalbos vystymo etapas. Kitas etapas – vaiko žodinės kalbos formavimas. Gestai, apibūdinantys gerai pažįstamus ir dažnai sutinkamus daiktus buityje, keičiami į pirštų žodžius (daktilį). Vaikui šie apibūdinimai taip pat yra gestai, tik kitos konfigūracijos. Vaikui gestu rodoma, kad tam tikrą daiktą galima kitaip apibūdinti. Toliau vaikas apibūdina daiktus kitu gestu, neįtardamas, kad jau moko žodį, sudarytą iš raidžių. Žodinės kalbos mokymas prasideda ne nuo raidžių, o nuo žodžių. Pirmų žodžių prasminiu kontekstu tampa gestai. Tik įsisavinę keletą žodžių, apibūdinančių konkrečius daiktus, vaikui duodama daktilio abėcėlė.

 

Kurčneregiai su sunkia protine negale

Zagorskio vaikų namuose buvo sudaryta vaikų grupė su protine negale. Kai kurie vaikai neturėjo regos ir klausos likučių. Šie vaikai nemokėjo savarankiškai valgyti, laikyti rankoje šaukšto, apsirengti – nusirengti, kai kurie nemokėjo vaikščioti ir nešioti drabužius. Jų aktyvumas jautėsi tik tęstiniame lingavime. Šie vaikai anksčiau nebuvo mokomi. Pedagogai stengėsi juos išmokyti normalaus žmoniško elgesio, kasdienio gyvenimo įgūdžių. Šių vaikų stebėjimai mokymo procese parodė, jog tarp jų nebuvo nė vieno, kuris negalėtų ko nors išmokti. Buvo suformuoti kasdienio gyvenimo įgūdžiai (skirtingo sudėtingumo). Šių vaikų mokymas vyko ne specialaus mokymo, bet gyvenimiškose situacijose, susijusiose su režimu. Rytinis tualetas, mankšta, lovos klojimas, dieninių rūbų ir avalynės rengimas, pusryčiai, rengimasis į lauką, pasivaikščiojimas lauke, nusirengimas grįžę iš lauko, rankų plovimas prieš pietus, vakarinis tualetas, rankų, veido ir kojų plovimas, lovos paruošimas, nusirengimas – visa tai ir būdavo mokymas. Kaip rašo A. Mesčiarekovas, judesiai, susiję su vaiko aptaranavimu, specialūs judesių vystymo užsiėmimai – viskas buvo daroma auklėtojo rankomis. Vaiko rankos iš pradžių pasyviai judėjo su auklėtojo rankomis. Auklėtojas palaipsniui mažina savo ir didina vaiko aktyvumą. Kompleksinę negalę turintys vaikai, kaip rašoma knygoje, galėjo išmokti tik atskirus kasdienio gyvenimo įgūdžius.

 

Pabaiga

Dar iki specialaus kurčneregio vaiko mokymo pradžios suaugęs jį prižiūrėdamas patenkina pirminius poreikius: pagal režimą vaiką maitina, rengia, migdo ir kt. Jau šiame aptarnavime, kuriame aktyvus yra tik suaugęs, o vaiko aktyvumas minimalus, šiame etape įvedami pirmi žmoniškos psichikos elementai. Jie atsiranda todėl, jog vaiko poreikiai atliekami žmonių daiktais (rūbai, buities daiktai) ir žmonių būdais (maitinimas, rengimas, tualetas). Vaiko gyvenime vyksta svarbiausias įvykis: jo pirminiai poreikiai, įgyjantys žmonišką daiktą ir pasitenkinimo būdą, tampa žmoniškais poreikiais. Jo poreikiai tenkinami daiktų pagalba, atsiranda poreikių tenkinimas įrankių pagalba (vaikas valgo su šaukštu, o ne šaukštą).

Korčneregių savitarnos mokymas vyksta „daiktų veiksmų pasiskirstymo“ principu. Pirmame etape suaugęs visus veiksmus atlieka pats. Paskutiniame etape auklėtojas tiktai duoda veiksmui signalą ir tik akimis seka vaiko savarankiškus judesius padeda jam tik tada, kai vaikas suklysta. Sekančio veiksmo signalu turi būti ankstesnio veiksmo užbaigimas. Įsisavinęs daiktinį veiksmą, vaikas pažįsta daikto veikimą.

Kurčneregio elgesys tampa žmonišku, kai išmoksta naudotis daiktais, reikalingais žmogui. Pvz., šaukštas diktuoja vaikui konkretų veiksmą. Mokydamas šio veiksmo ir jį atlikdamas, vaikas atlieka žmoniško elgesio aktą. Įvairių daiktų įsisavinimas turi būti stabilus ten, kur vaikas mokomas griežtai pagal režimą. Nuoseklių veiksmų, įtvirtintų režimu, dėka formuojasi laiko vaizdinys. Vaikas gali prisiminti, kas buvo ir įsivaizduoti, kas bus, jis orientuojasi laike. Vaiko veiksmai, kurių moko suaugęs, neturi likti atskirais pavieniais veiksmais. Vienas iš kurčneregių vaikų mokymo principų – vientisos elgesio sistemos formavimas. Visi vaiko veiksmai paros bėgyje buvo susiję tarpusavyje, pirmame etape motyvuoti pirminiais vaiko poreikiais. Vienas veiksmas keitė kitą, vienas elgesio aktas buvo sekančio signalu. Visa tai sudarė vieningą vientisą elgesį.

Atskiri pavieniai savitarnos ir elgesio įgūdžiai neturi vaiko auklėjime lemiamos prasmės, jeigu jie kartu nesudaro vieningo vientiso žmoniško elgesio. Kurneregių su kompleksine negale bandymai parodė, jog įmanoma suformuoti atskirus savitarnos įgūdžius ir elgesio aktus. Tačiau jų atskiri veiksmai nebuvo integruoti į vientisą žmonišką elgesį. Kiekvienas išdirbtas įgūdis buvo vykdomas atkirai.

 

 

Išvados

 

  1. Pedagogai nuolat su auklėtiniais užsiima, todėl vaikams nelieka laiko dykaduoniauti, nes tai veda prie psichinės degradacijos.
  2. Kiekvienas kurčneregių vaikų mokymo etapas susijęs su konkrečia, palaipsniui sunkėjančia darbine veikla.
  3. Nepaleisti iš akių pirmo (net menkiausio) vaiko savarankiškumo. Suaugusiojo rankų veikla turi sumažėti tiksliai tiek, kiek tos veiklos atsiranda vaiko rankutėje.
  4. Pirmas specialaus bendravimo būdas yra gestai, kurie apibūdina daiktus ir jų veikimą. Daiktų veikimo vaizdinys ir yra pirmi gestai. Ryšys tarp daikto ir gesto akivaizdus vaikui, nes gestas piešia daiktą arba vaizduoja jo funkciją. Gestas susijęs su konkrečiu daiktu taip, kaip negali būti susijęs nė vienas žodis.
  5. Tik vienu keliu – taktilika – būtina supažindinti vaiką su kasdienio gyvenimo įgūdžių daiktais.
  6. Pasak A. Mesčiarekovą, praktiškai visas kurčneregių vaikų gyvenimas pagal nustatytą režimą yra jo nenutrūkstamas mokymas. Kol nesuformuoti pirmi kasdienio gyvenimo įgūdžiai, užsiimti sensomotorine vaiko veikla negalima, nes tai ne tik nenaudinga veikla, bet ir kenksminga, kadangi kelia vaikui pasibjaurėjimą mokytis.
  7. Pagal A. Mesčiarekovo pedagogiką, aplinkui turi būti stabilumas. Kiekvienas daiktas, kuriuo naudojasi vaikas, turi būti griežtai toj pačioj vietoj.
  8. Kurčneregio vaiko svarbiausiu laiko signalu yra jo tiesioginiai praktiniai veiksmai, atliekami tam tikra tvarka. Režimas – svarbiausias faktorius orientuotis laike. Mokant vaiką gyventi pagal režimą reikia laikytis griežtos tvarkos. Nuoseklių veiksmų, įtvirtintų režimu, dėka formuojasi laiko vaizdinys.
  9. Ikimokyklinio amžiaus kurčneregių vaikų auklėjime didelę reikšmę turi lipdymas, veikla su kubais, piramidėmis ir panašiais daiktais. Lipdymas ir konstravimas nukreipti į sensomotorinį vaikų vystymą. Jie reikalingi, kad vaikai lygintų juos su tikrais daiktais.
  10. Rašant programas, pedagogai orientuojasi ne į vaiko amžių, bet į jo išsivystymo lygį.
  11. Kurčneregių vaikų su protine negalia mokymas vyko ne specialaus mokymo, bet gyvenimiškose situacijose, susijusiose su režimu. Kiekvienas išdirbtas įgūdis buvo vykdomas atskirai.
  12. Vienas iš kurčneregių vaikų mokymo principų – vientisos elgesio sistemos formavimas. Visi vaiko veiksmai paros bėgyje buvo susiję tarpusavyje; vienas veiksmas keitė kitą, vienas elgesio aktas buvo sekančio signalu – visa tai sudarė vientisą vieningą elgesį.

Naudota literatūra

  1. А. В. Апраушев. „Опыт обучения и воспитания слероглухонемых детей“. Москва, 1973 г.
  2. Вопросы философии Nr. 9. 1968 г.
  3. Вопросы философии Nr. 8. 1971 г.
  4. Вопросы философии Nr. 6. 1975 г.
  5. Вопросы философии Nr. 10. 1975 г.
  6. А. И. Мещеряков. „Слепоглухонемые дети“. Москва, 1974 г.
  7. www.koob.ru
  8. www.rufact.org
  9. www.sovietpsyhology.narod.ru